Lietuviškas linas man asocijuojasi su kaimu, vasara... ir
lengvumu. Žiemą vilną glostyt norėjosi, dabar audinukus paverst apčiuopiamais
daiktais. Ir vasariškos rankinės bei lininis audinys atrodo puiki dermė.
Pridėjus mano potraukį skiautiniams gavosi mažas rankinukas.
Iš
vienos pusės medinė saga, kitos – gintaras. Matyt vienas šonas kasdieninis, kitas -
šventinis :D
Galiu konstatuot faktą – plaunasi puikiai, džiūsta
greitai :D Tai gi priežiūra neturėtų būti sunki – rankomis ar švelnioj programoj
praskalbei ir kaip naujas. Iš kur, miesto gatvėmis su nauja rankine nepražingsniavus
taip puikiai žinau? O gi bandymų metu. Nes jei rankinė net nėra didelė ir
talpi, tvirta privalo būti. Ir rankenos patikimos, kad netinkamiausiu metu
nenutruktų ir lobių netektų nuo šaligatvio rankiot. Visą bandymų poligoną
atidariau, ir ką po ranka radusi vidun kroviau, kad tik tvirtumą įvertinti.
Laiko puikiai. O vat prieš kraunant obuolienės stiklainį, verta patikrinti ar
užsuktas :D
Atrodo labai trapiai ta rankena, bet tvirta. Išbandyta.
Manau metas didelėms ir talpioms lino rankinėms :D
Tikros
keistenybės tam mano gyvenime, laaaabai daug metų iš viso neturėjau jokios
rankinės. Susikrauni pusę gyvenimo kuprinėn ir gerai. O dabar, jaučiu, kad vis
kitokių, vis įdomesnių prisireikia. Ir tokių, kad tilptų daaaaaug, ir mažučių
telefonui bei piniginei įsikraut. Hm... gal rimtėju?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą