2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Bzzzzz....


           Kai dar tik svajojau, o tai truko tikrai ilgai, apie sodybą, visuomet įsivaizdavau ir bent keletą avilių. Ne dėl medaus, kurio nemėgstu, o dėl bitučių. Metai, kai jau turime namuką vienkiemyje ir net senus avilius radom paliktus. Bet bičių dar nėra. Ne todėl, kad svajonės pasiekeitė – norisi kuo daugiau žinių sukaupti prieš imantis tokios paslaptingos veiklos – bitininkystės. Man kažkaip... kilniai ir didingai skamba tas bitininkas ir baisu darosi, ar sugebėsiu jomis rūpintis.
            Ir naktinėju, smagiai naktinėju su knygele „Mėgėjiškoji bitininkystė“. Mat dauguma iki tol rastos literatūros ar straipsnių buvo skirti pažengusiems, kurie jau žino kas, kaip ir kodėl daroma. Įtraukė mane ta knyga kaip koks romanas – atsiplėšt negaliu ir ne vieną kartą skaitinėju. Įdomu be galo ir taip, kad pati nustebau, jog tai taip „kabina“. Nuo bičių gyvensenos, iki priežiūros.
            O kol bitučių neturim (kitą met būtinai, būūūūtiiiiinaiiii, nes jau ir apsisprendžiau kokių noriu, sąrašus kokios įrangos bei priemonių trūksta sudarinėju :D), stebiu pulkus dirvinių kamanių. Man jos mielos ir lėtus, spalvotus meškučius primena. O, kad jau gudrioje knygelėje ir apie jas skyrelis yra tai, dar smagiau stebėt. Su slankmačiu paskui vargšę kamanę laksčiau – pilvelį išmatuot norėjau, kad su knygos duomenimis sulygint. Viskas baigėsi gerai – išmatavau. Tikrai dirvinė. Beje, ar žinojot, kad kamanės nuo bičių genetiškai dviem chromosomomis skiriasi? Ir net gyvensena – motinėlė netinginiauja, pati triūsia.
            Nuo to skaitymo viena bėda – naujo daikto man prisireikė. Bombidariumo :D Kitaip mažo aviliuko kamanėms. Instrukcijas kaip pagaminti radau. Dabar giliai bei ramiai kvėpuoju, kad nelėkčiau plaktuku bei pjūkleliu mojuot. Pavasarį geriau tokius daiktus konstruoti. O dar puikiau iš anksto ramiai viską apgalvot :D
            Ir dar viena idėja smegeninėje sukasi – bičių spiečių prisiviliot. Tik baisoka kol kas – rankomis jo nesemsi, o įranga dar neapsirūpinau. Svarbiausia – pikčiurnų bijau įsiveist, nes auginti planuoju ramiausias ir tolerantiškiausias. Gi žemės nedaug, viskas prie pat.
            Kadangi tikrai rimtai ruošiuos naujiems bičiuliams, manau jog vertėtų  bitininkystės kursus rasti. Pasvajoju apie padirbėjimą ir patirties kaupimą bityne... Ir dar, kad bitės sugeltų. Visai ne juokauju, nors skausmo nemėgtu (o ar yra priešingai manančių :D). Tvirtai žinau, kad iki šiol nebuvau alergiška bitėms, bet... ką gali žinot. Alergija gali pasireikšti labai netikėtai ir net tiems dalykas, kurie iki tol buvo puikiai toleruojami. Šiemet netyčia sužinojau, kad vienos rūšies slyvų žydėjimas sukelia čiaudulį, slogą bei paraudusių akių nemalonumus... Tik ta viena nuostabiai kvepianti slyva, kurios vaisiai labai skanūs. Ir tikrai ne laikas tinti bei vaistus gert, kai prie lango aviliai apgyvendinti. Jei bitės sveikos ir viskas tvarkoje septynis kartus per metus reikia avilius atidarinėt. Tai gi sugėlimų pirmais kartais, tikrai neišvengsiu...
            Beje, labai prajuokino knygoje, skyrelyje apie sugėlimus bei pirmąją pagalbą, apibūdinti gyvūnai. Sunkiausiai ir jautriausiai reaguoja arkliai. O labiausiai skundžiasi šunys :D. Jau įsivaizduoju Moką kankinio akimis (tfu, tfu, tfu nelinkiu suvo šunei tų įgėlimų)... Avilio sanitarai ežiai, iš viso nereaguoja į įgėlimus. Beje, ežiai – dar vieni gyvūnai, kuriuos į savo laukinių padarų fermą prisiviliot norisi. Bet apie namukus ežiams gal kitą kartą :D Nes irgi reikia, brėžinius radau :D

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą