Kai dar tik svajojau, o tai truko tikrai ilgai, apie
sodybą, visuomet įsivaizdavau ir bent keletą avilių. Ne dėl medaus, kurio
nemėgstu, o dėl bitučių. Metai, kai jau turime namuką vienkiemyje ir net senus
avilius radom paliktus. Bet bičių dar nėra. Ne todėl, kad svajonės pasiekeitė –
norisi kuo daugiau žinių sukaupti prieš imantis tokios paslaptingos veiklos –
bitininkystės. Man kažkaip... kilniai ir didingai skamba tas bitininkas ir baisu darosi, ar sugebėsiu
jomis rūpintis.
Ir
naktinėju, smagiai naktinėju su knygele „Mėgėjiškoji bitininkystė“. Mat dauguma
iki tol rastos literatūros ar straipsnių buvo skirti pažengusiems, kurie jau
žino kas, kaip ir kodėl daroma. Įtraukė mane ta knyga kaip koks romanas – atsiplėšt
negaliu ir ne vieną kartą skaitinėju. Įdomu be galo ir taip, kad pati nustebau,
jog tai taip „kabina“. Nuo bičių gyvensenos, iki priežiūros.
O kol
bitučių neturim (kitą met būtinai, būūūūtiiiiinaiiii, nes jau ir apsisprendžiau
kokių noriu, sąrašus kokios įrangos bei priemonių trūksta sudarinėju :D),
stebiu pulkus dirvinių kamanių. Man jos mielos ir lėtus, spalvotus meškučius
primena. O, kad jau gudrioje knygelėje ir apie jas skyrelis yra tai, dar
smagiau stebėt. Su slankmačiu paskui vargšę kamanę laksčiau – pilvelį išmatuot
norėjau, kad su knygos duomenimis sulygint. Viskas baigėsi gerai – išmatavau. Tikrai
dirvinė. Beje, ar žinojot, kad kamanės nuo bičių genetiškai dviem chromosomomis
skiriasi? Ir net gyvensena – motinėlė netinginiauja, pati triūsia.
Nuo to
skaitymo viena bėda – naujo daikto man prisireikė. Bombidariumo :D Kitaip mažo
aviliuko kamanėms. Instrukcijas kaip pagaminti radau. Dabar giliai bei ramiai
kvėpuoju, kad nelėkčiau plaktuku bei pjūkleliu mojuot. Pavasarį geriau tokius
daiktus konstruoti. O dar puikiau iš anksto ramiai viską apgalvot :D
Ir dar
viena idėja smegeninėje sukasi – bičių spiečių prisiviliot. Tik baisoka kol kas
– rankomis jo nesemsi, o įranga dar neapsirūpinau. Svarbiausia – pikčiurnų
bijau įsiveist, nes auginti planuoju ramiausias ir tolerantiškiausias. Gi žemės
nedaug, viskas prie pat.
Kadangi
tikrai rimtai ruošiuos naujiems bičiuliams, manau jog vertėtų bitininkystės kursus rasti. Pasvajoju apie
padirbėjimą ir patirties kaupimą bityne... Ir dar, kad bitės sugeltų. Visai ne juokauju,
nors skausmo nemėgtu (o ar yra priešingai manančių :D). Tvirtai žinau, kad iki
šiol nebuvau alergiška bitėms, bet... ką gali žinot. Alergija gali pasireikšti
labai netikėtai ir net tiems dalykas, kurie iki tol buvo puikiai toleruojami. Šiemet
netyčia sužinojau, kad vienos rūšies slyvų žydėjimas sukelia čiaudulį, slogą
bei paraudusių akių nemalonumus... Tik ta viena nuostabiai kvepianti slyva,
kurios vaisiai labai skanūs. Ir tikrai ne laikas tinti bei vaistus gert, kai
prie lango aviliai apgyvendinti. Jei bitės sveikos ir viskas tvarkoje septynis
kartus per metus reikia avilius atidarinėt. Tai gi sugėlimų pirmais kartais,
tikrai neišvengsiu...
Beje,
labai prajuokino knygoje, skyrelyje apie sugėlimus bei pirmąją pagalbą,
apibūdinti gyvūnai. Sunkiausiai ir jautriausiai reaguoja arkliai. O labiausiai
skundžiasi šunys :D. Jau įsivaizduoju Moką kankinio akimis (tfu, tfu, tfu
nelinkiu suvo šunei tų įgėlimų)... Avilio sanitarai ežiai, iš viso nereaguoja į
įgėlimus. Beje, ežiai – dar vieni gyvūnai, kuriuos į savo laukinių padarų fermą
prisiviliot norisi. Bet apie namukus ežiams gal kitą kartą :D Nes irgi reikia,
brėžinius radau :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą