Pasikeitė rudeniniai
vaizdai pro mašinos langą į dar labiau rudeninius. Prieš mėnesį iš Vilniaus į
vienkiemį ir atgal keliaujant buvo galima grožėtis… užpakalių paradais. O jei
rimtai, tai bulviakasio ypatumais. Kas paskui traktorių, kas paskui arkliuką, o
kas ir šiaip su kauptuku laukuose darbavosi ir triūso vaisius į maišus krovė.
Dabar tik kiemuose sujudimas matosi – grėbliai ryškiais galais švytuoja. Lapų
vaikymosi sezonas įsismarkavo :D
Visai aš nesišaipau. Man net kyla įtarimas, kad mūsų
virtuvėje paslapčia beržas šakas krato. Kiek kartų per dieną bešluočiau – vis lapų
ant grindų pilna :D O drėgmei išplitus ir dar vienas rudens džiaugsmas vis
lanko. Pasireiškiantis nerašyta taisykle – kuo purvinesnis šuo parbėga iš
lauko, tuo didesnė tikimybė, kad labai norės įspūdžiais pasidalinti. O tai
geriausia daryti įšokus į nepaklotą lovą, ant ką tik švariais pakeistų lovų
užtiesalų arba, remiantis kažkokiu šeštuoju šunišku jausmu, išsirinkti kitą “šviežią”
daiktą :D Pasidėjau švarią staltiesę ant kėdės. Trumpam – kol purviną nuo stalo
nutiesiu. Ir būtent tą sekundę Moka nusprendė, kad pasistiebus ant tos kėdės
geresnis vaizdas pro langą bus :D Visai aš nesibariau ir net nesiruošiu tokiais
atvejais burnot. Džiaugiuosi rudeniu. Ir vienkiemiu.
Dabar didysis tvarkymosi šišas sodyboj vyrauja. Su baldų atstumdymais
ir tikrinimais ar grindyse skylių nėra. Negailestingas sprendimas – nuomininkų šaltąjam
metų sezonui nepriimam :D Graužikams ne.
Po visų darbų nutaikos dar labiau rudeninės. Linksmas aktualijų
atspindys gavosi. Ryškių klevo lapų spalvos katinas – pagalvėlė. Lininis :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą