Šuniški reikalai

Posakis, turbūt, iš tų laikų, kai vargšus ciuckius tik prie būdos laikydavo ir dar pašert pamiršdavo. Nors... turbūt kiekvienas pažįsta tokių kaimo gyventojų, kurie iki šiol panašiai elgiasi. Voljere uždaro ar prie „lenciūgo“ pririša, kotletų/sriubos likučių patiekia ir šunų mylėtojais save laiko.

Kartais pažiūriu į pilvuką prikimšusią ir ramiai parpiančią Moką ir pagalvoju, kad visai neblogas tas šuniškas gyvenimas :D Svarbiausia – kiekviena diena nuotykis. O aš apie tuos šuniškus reikalus pradėjau rašyt informacija norėdama pasidalinti. Atradimais.

Kinologija domėjausi... kiek save pamenu, nes viso gyvenimo svajonė buvo šuniukas. Labai suprantamai filmuke apie Karlsoną Mažylis sriūbavo „o šuniuko nebus?“. O šio spalio vidury Mokai visi septyneri suėjo. Man toks šuniškas amžius... na truputį graudus, nes jau negali sakyti, kad jaunas šuo. Niekaip. Netrukus ir septyneri metai, kai kartu esam – parsivežėm labai mažą mėnesio su trupučiu kukulį, kuriam dar ir ėsti sunkokai sekėsi.

Ir visus tuos šunininkystės metus veterinarų rekomendacijas paskaitydavau, į šunininkų forumus akį užmesdavau. Įsivaizduokit kiek visko prisigalvojau kai Moka nustojo rujot. Tiesiog visai neberujoja nuo to laiko kai įsigijom vienkiemį – 1,5 metų. O šiaip sveikas, guvus šuo. Internete visą informaciją susiurbiau, pas veterinarus vis klausinėjau – tokie dalykai labai rimtų ligų požymiais gali būt.  Tai dar ir šunę pačiupus visą ištyrinėjau, beveik po didinamuoju stiklu stebėjau. O pasirodo tikrai taip būna – jei nėr prieš ką rujot tai ir nereikia :D Vat taip. Kontaktų su giminiečiais vienkiemyje Moka neturi (meluoju šiek tiek – savo šuniškai giminei priklausančias lapes vaiko :D) tai ir nusprendė, kad neverta.  O man tiek baimių visokiausių buvo susikaupę. Tai ir dalinuos informacija – taip būna. Tikrai, tikrai. Gal daugiau yra tokių miestietiškų šeimininkų ir jų šunų, kurių gyvenimams pasikeitus, netikėtumai užklumpa.