Visiškai slaptai

Kažkokie slapti susitarimai vienkiemyje įgyvendinami. Moka sutartį su zuikiais pasirašė. Jie meilės apspanginti aplink šmirinėja, svirinėja ar beveik vidury kiemo tupi. Ausis krutina ir vargo nemato. Moka juo ignoruoja. Arba šunei draugijos prisireikė arba šiaip dūšią zuikiškam velniui pardavė. Įdomu ko jai zuikučiai prižadėjo. Jaučiu planas užauginti kopūstų vėl kliba ir sėkmė kažkur tolsta. Tikslinu – kopūstų sau, ne zuikiams :D

O aš dar vieną skirtumą tarp didmiesčio ir agrarinio krašto miestų atradau. Net pačiai keista pasidarė. Negražu, tikrai negerai svetimų pokalbių klausytis, bet nugirdau kaip pardavėja draugei gyrėsi būsimu smagiu savaitgaliu. Šašlykus keps, alų gers nes... prognozuojamas blogas oras :D .  Mat draugai bei artimieji ūkininkai, kuriems pats darbymetis. Tai tie lietūs bei viesulai – puikus metas susitik ir pabendraut. Vat čia tai tikrai tas didysis skirtumas – visi mano pažįstami ir menkai tepažįstami iškylas gamtoje planuoja tomis dienomis kai sinoptikai žada karštį, saulę ir negrąsina jokiais krituliais.

Yra ir nervinančių skirtumų. Dar vienas atradimas :D Nenoriu visko griežtai apibendrinti ir rėkaut, kad visi žmonės vienodi. Bet išvados padarytos per dvejus metus ir yra labiau apibendrinančios. Tarkime taip – statistiškai išvedus vidurkį koks 90 procentų elgiasi būtent taip. Ir man sunkiai suvokiamai. Kaime, vienkiemiuose, kur daug erdvės ir nereikia klausyti už sienos tarškančių kaimynų indų, gyventojai visiškai negerbia asmeninės erdvės. Jie jos nevertina ir, atrodo, nes nesupranta kas tai yra. Niekam iš miestiečių net nekyla abejonė kur atvykus statyti automobilį – kieme aiškiai matosi kur stovi auto. Bet kaimiečiai būtinai važiuos iki pat trobos durų, nors ten pieva. Tokia, po kurią basi vaikštom. Vieninteliai svečiai, kurie be skrupulų tikrina svetimą daržą – kas kur auga, ar nuravėta ir po kuriuo krūmu zuikučiai prišiko, yra iš kaimo. Tas pats galioja ir miegojimui šeimininkų lovoje. Nes ten patogiausia. Niekur kitur, tik kaime, nepažįstamas žmogus be skrupulų išsiklausinės kas tu, iš kur, ką veiki ir dar savo nuomonę apie tave pasakys. Nors ir neklausei. Taip pat tik kaime bet kuris darbą turinti žmogus jaučiasi labai išdidus ir reikšmingas. Aplink traktoriumi laukus vagojantis vyriškis jaučiasi gerokai protingesnis, išmintingesnis už kitus. Ir, svarbiausias skirtumas, jis tai pasistengs pademonstruoti.

Kaimų parduotuvėse dažnai jaučiuosi kaip...  Vilniaus troleibuse piko metu. Ir ne dėl to, kad grūstys būtų, eilės prie prekystalių rikiuotųsi. Bet jei yra nors vienas žmogus... žiūrėti pabambėjimus apie asmeninės erdvės suvokimą. Vargas, jei dar ir paklausinėt ko nors sugalvojo. Tarsi visi kurti ir akli būtų – kuo arčiau priėjus ir kuo garsiau kalbėti reikia.

Tie pastebėjimai tikrai nereiškia, kad jau pakuojuosi lagaminus ir vienkiemio nenoriu. Neeee... Tiesiog. Atradimai :D Netikėtumai :D

P.S. Mintiju, jei ausų kištukus išsigyčiau gal ne toks baisus tas griaustinis atrodytų? Matyčiau kad žaibuoja, bet vis atrodytų, kad dar toli, toli... :D Savęs apgaudinėjimo planus kuriu, su baimėmis kovoju.  

P.P.S. Karšta ir bitutėms. Prie lakos pasikeisdamos namučius vėdina – sparneliais mojuoja. Joms, žinoma, bėda. Užjaučiu. Bet nesiliauju jomis stebėtis ir stebėti. Teorinės žinios po truputį virsta praktika. Tik vat nebrangaus naudoto medsukio paieškos jau į neviltį varo. Kai tik užtinku skelbimą, jau ir parduotas būna... Iš korių medų laižysim.