Šiandien gavau velnių. Barė mane ir
atakavo. Baimės šiek tiek įvarė. Bet taip trumpam :D Vieno aviliuko gyventojos ne
nuotaikoj buvo ir nepatiko bitutėms, kad po jų namučius landžioju. Tikiuosi
viską tvarkingai atgal sudėjau, nes skubėjau, labai skubėjau kudašių nešt. Kitos
ramiai – atrodo, kad visiškas dzin įsikūnijimas
būtų. Kol kas, kol medaus neatiminėjam ir negardaujam. Nedaug jo (o ko čia
stebėti kai dar neseniai šalta buvo, sniegas bei lietus iš dangaus krito... net
nesitiki, kad visi tie orai gegužę :D ) ir sukimui dar nepribrendęs. Kantrybės
belieka turėt :D
Paskelbiau akciją – nekasiu, nesodinsiu ir
viskas. T.y. nepergyvensiu, kad nieko nespėju. Na gi vis tiek rezultatas tas
pats – kiek padarai tiek. Tik be savigraužos kažkaip smagiau gyvent :D Va ką
reiškia ilgiau vienkiemyje pabūt – ramiai ir neskubriai pradedi į viską
reaguot. Nieko negaliu padaryt – mieste ir iš miesto grįžus nuolatos skubu,
panikuoju jei ko nespėju ir šiaip... įtampa dėl niekų. Kai pagalvoji... na,
valgysiu agurkus savaitę vėliau. Ir nieko. Svarbu būtų :D
Paskambinau savo garbaus amžiaus Krikšto
Tėčiui apie bites paplepėt. Ir susižavėjau tuo kaimo žmogaus požiūriu – „ką davė
Dievulis tą ir turim“. Na išdaužė ledai daržus, tai iš daužė. Išsispies bitės –
tapsi kam nors bičiuliu, geru pasidalinsi. O gal ir pas tave koks spiečius
užsuks. Turtingas būsi. Džiaugtis ir dalintis reikia, o ne dejuoti – tas, anas
ar kitas nepasisekė, nušalo ar išdžiūvo.
Ir dar – didžiausi bitininkystės specialistai
ir daugybę patarimų dalina tie, kam kažkada tik netoli avilio pastovėt teko :D
Nejuokauju. Nes visą gyvenimą bitininkaujantys niekada nesako – daryk taip ar
anaip. Tiesiog aptariam kažkokios poelgio pliusus bei minusus ir tenka pačiai
spręsti tai kaip gi pasielgt. Ir žinot ką? O gi bitininkystė – sritis, kurioje
nuolat tobulėji. Skaitai literatūrą, domiesi naujovėmis. Kai prieš metus devintą
dešimtį skaičiuojantis mamos dėdė guodėsi, kad jau visai nebemato, skaityt
sunku ir tik straipsnius apie bites perskaito, šypsojausi. Dabar galvoju, kad
gi tikrai apkiausti ir domėtis verčiantis dalykas tos bitės. Nemanau, kad pora
kiaulių auginantys žmonės, tiek apie jas knygų ar straipsnių perskaito :D Nors
aš tai skaityčiau. Nes tik pirmam universiteto kurse sužinojau, kad kiaulės ne
tik bulves ėda. Bendrabučio kambariokės iš kaimo buvo tai akiratį miesto vaikui
(man :D) praplėtė. Velnias žino, ko toms
kiaulėms reikia ar nereikia. Bet akys tai gudrios :D Šiaip, prisipažinsiu,
prisibijau aš jų. Ėda tai gi viską...
Atsipalaidavus labai gerai dirbasi. Dėžės
darosi, skiautiniai dygsniuojasi. Tik pasiūtoms meškoms sąnarių pritrūkau.
Sąrašas vietų, kurias Vilniuje būtina aplankyti tik ilgėja ir ilgėja :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą