Šėlioja
oras, šėlsta gamta – vėjai ir žaibai turbūt daug kam aktuali tema. Na, mieste
tai gal labiau žavėjimasis reginiais... Vis prisimenu kaip prieš maždaug dešimt
metų Kroatijoj pietietiška audra užklupo. Derėtų sakyt – grožis šakotais
žaibais išsiskleidęs. Bet, kad ne – iš baimės po parko suoliuku su visa kuprine
bandžiau palįsti. Vietiniai gyventojai ramiai sau nuo lietaus slėpėsi ir jei ne
visi akivaizdžiai, tai viduje dauguma draugiškai žvengė iš mano baimės – žaibai,
vėjas, lietus. Ir netrukus vėl karštis. Tada labai džiaugiausi, kad šiaurėj
gyvenu ir tų tropinių audrų pas mus nebūna. Atkeliavo... Klimato kaita savo
darbą padarė. Kasmet Lietuvoje fiksuojamas rekordinis žaibų, škvalų, viesulų ir
pan. skaičius. Velniava, ne kitaip. Aš gal nesu visai beviltiška – mieste tos
mano baimės mažesnės.
Kol
kas (tfu, tfu, tfu), t.y. šią savaitę, atsipirkome didelėmis baimės dozėmis (aš
ir Moka), nulaužta obels šaka ir dar keletą šiltnamio detalių teko nuo kriaušės
nuvyniot. Beje, teoriškai žinojau, bet dabar ir praktiškai įsitikinau – bitės tikrai
geros sinoptikės. Prieš/tarp lietų ar audrą taip aviliukai ūžia, kad net artyn
eit nesinori.
Naujas
karo šūkis namuose atsirado. Bent tris kartus per dieną, o dažnai ir daugiau, lakstau
klykaudama „Paukščiukai!”.
Gąsdinančiomis ir grasinančiom intonacijomis. Kregždės nuoširdžiai įsitikinę,
kad puikiausi lizdai būtų trobos viduje :D Kai durys atviros tai lekia vidun net
pasikrykštaudamos. O kartais net susipeša priemenėj. Tada jau aš su savo
šūkiais bėgu baidyt :D Vieną teko kambariuose besiblaškančią gaudyt ir rankose
išnešti... Kitas šūkis galėtų būt „Užmušk uodą“, bet čia šiaip vakarais katučių
plojam :D O ką – negi tik koncertuose delnais pliaukšėti galima :D
O
šiaip šių dienų tempas – pasivyk ir aplenk laiką. Lietus pliaupė, sniegas krito
(gegužės pradžioj :D), tada gerą savaitę mane kamavo temperatūra, po to jėgų
nebuvo. Visgi nebe žalia jaunystė – virusai lėtai ir po truputį traukiasi. Ir šiaip, su žemės ūkiu nesusiję darbai
užgriuvo. Vadinasi niekas nieko nesukasė, nepasodino ir nepasėjo. Tenka dabar
greitai suktis. Tik nesigauna taip kaip norisi. Pievą sukasti, šaknis
išrinkti... eina šikt, kiek darbo. Ir kodėl? Nes nėra saiko jausmo :D Prisiauginau
visokiausių daigų tiek, kad niekur netelpa. Dalis į kompostinę jau nukeliavo,
mažuose indukuose medžiagų pritrūkę. Na, bet kam kopūstų nemėgstančiam žmogui,
dešimtys jų daigų. Kam gi man tiek gėlių, kad hektarus galima būtų užsodinti,
kam.... vat dėl to saiko jausmo trūkumo ir skauda visus sąnarius. Kastuvas,
šakės, karutis, daug, daug šaknų... ką dar gali sapnuoti tie, kas sėklas į
dėžutes barsto godulio apakinti :D Šiek tiek meluoju – miegas labai opi
problema. Po viruso keistas palikimas dar velkasi – kosulys, kuris tik naktimis
būna. Dieną ramu, o tik išsitiesi naktį lovoj ir... Bandyčiau dienomis miegot,
bet, kad naktį tik prie kompiuterio, žaislų ir skiautinių, dar dėžučių triūsti
galima. Lauko darbams šviesa reikalinga...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą