Plepesiai

Pasigavau gana rimtą akių uždegimą. Tokį, kur temperatūra kyla, skauda ne tik akis, bet ir galvą. Turiu pusdienį, kad kažkaip atsigaut. Tenka griežto režimo laikytis. O kai negali nosies laukan kišti ir reikia sėdėt prieblandoje nesinaudojant kompiuteriu, neskaitant ir t.t. labai kyla noras... parašyt ką nors, perskaityt, susiūt ir pan. Net visur dulkes nušluostyt ir išsiurbt :D Daryti viską, ko negalima :D Bet rimtai, tai kaip žmogui ištvert nieko nedarant, a?

O dabar apie kasdienybę mūsų. Blogumus ir negeroves – gi sugadinom Mokai gyvenimą. Atrodo, kad galutinai ir negrįžtamai. Buvo laimingas miestietiškas šuva – namie foteliuke parpdavo, po vietinius miškelius lakstydavo, net ir į lauko kavines drauge užsukdavo. Džiaugdavosi kartu visur keliaudama (o važinėjam mes daug, labai daug). O po to laimės protrūkis grįžus namo – į butą.  Ką turim dabar? Grįžus į miestą – labai nelaimingą ir liūdną šunį. Ir visai nesidžiaugia kai jau į savo rajoną įsukinėjam, priekaištingai žiūri – „o tai čia ko prisireikė?“. Tik link vienkiemio artėjant džiaugsmo dainos mašinoj pasigirsta.  Dainuoti ir niurnėti, taip išsakant savo nuomonę, tai ji moka. Ir nemaišyti su lojimu, visai nepanašūs garsai :D Pirmaisiais metais vienkiemyje tik šalia mūsų laikydavosi, uodegyte dirbo. Po metų bent jau kai lauke būdavom savarankiškai aplink šmirinėjo. Dabar atsirado nauja komanda – „Namo“. Naudojama vakare šunį vidun pasikviesti. Nusprendė Moka tvirtai ir rimtai – jos namai vienkiemis. Ir ne kitaip. Bute tik svečiuojasi, o tiksliau po lova lindi ir vis nepamiršta pasiskųsti kaip jai ten negera. Aš jau seniai mintiju kaip čia darbą susikurt, kad niekur iš vienkiemio nereiktų važiuot. Na, į svečius ar šiaip prasiblaškyt, bet tik ne darbiniais reikalais... Tai matyt, dar vienas motyvas vis tvirčiau ta linkme judėt...

O vakar gan rimta dilema kilo. Žydi pienės, pievelės geltonuoja. Vaikščiojau su kibiriuku ir svarsčiau – ir vyno norisi, ir bitutės pienes mėgsta :D Pasirink žmogus kas svarbiau :D Sprendimą priėmiau tokį – pėdinau kuo toliau nuo namų ir rinkau ten, kad prie aviliukių žiedai bitutėms liktų. Rinkau nedaug, mažam kiekiui vyno – likusieji žiedai bitėms. Po keletos dienų vėl rinksiu – nedidelį kiekį ir dar vieną receptą išbandysiu. Čia, kad ir bitėms, ir man gerai būtų :D Sėdžiu aš prie avilių kasdien ir vis neatsistebiu, koks nuostabus gyvenimas ten vyksta. Šiandien pas mus šaltoka ir vėjuota, tai iš tik pavienės bitės išskrenda iki gertuvių vandenėlio parsinešt. Tikiuosi maisto turi pakankamai prikaupę ir ramiai sulauks orų pagerėjimo.