2014 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Istorijos – Pelkių pabaisa

Dar vienas miestietiškas pasakojimas :D

Pelkių pabaisa


Ilgus pasivaikščiojimus Morka labai mėgsta. Ir nesvarbu miškais, laukais ar kokiame parke gauna pasilakstyti. Visur vyksta kas nors įdomaus – tai žvirblis užsižiopsojęs dairosi, tai katinas maklinėja ar koks vienišas kamuoliukas laukia žaidimų. Tiesa, be šeimininkės lauke Morka buvo tik vieną kartą. Ir tas pasivaikščiojimas ilgam įsiminė ne tik šunytei, dėdei Juozui bet ir visiems kaimynams bei aplinkinių pelkių antims.
Kas iš tiesų tą dieną nutiko ilgai niekas negalėjo papasakoti. Buvo žinoma, tik tiek, kad praėjus ketvertui valandų nuo to laiko kai Morka drauge su dėdule Juozu išliuoksėjo iš laiptinės, grįžo jiedu itin keistai. Šeimininkė, pravėrusi buto duris, pirmiausia pamatė karučius, o juose -  dugnu į viršų užrioglintą pintą krepšį. Į karučio rankenas įsikibęs svyravo purvinas vyriškis įtartinai panašus į tą pati kaimyną dėdę Juozą. Apsiavęs tik vieną kojinę jis gan greitai pradėjo trypčioti ir atidengęs pintinę bei iš ten ištraukęs purvo spalvos šunėką visai nedraugiškai jį įgrūdo Morkos šeimininkei pro duris. Pats palikęs visus rakandus nušlepsėjo laiptais aukštyn, paskui save palikdamas purvinus pėdsakus.
-          Tikra pelkių pabaisa. Pati tikriausia, - po nosimi murmėjo kaimynas.
O toji pelkių pabaisa, atsidūrusi jaukiuose namuose, tuojau pats susirangė lovoje ir ramių ramiausiai pradėjo snausti. Ir tik pradėjusi valyti kailiuką Morkos šeimininkė įsitikino, jog vis dėl to jos šunytė. Kol Morka tapo visiškai į save panaši prireikė ne vieno šampūno buteliuko, nemažai rankšluosčių ir dar daugiau kantrybės.
Sekančias dvi savaites, iki tol vienas kitą mėgę dėdė Juozas ir šuniukė, vardu Morka, apsilenkdavo itin dideliu ratu. Negana to, dar ir kreivais žvilgsniais persimesdavo. Kai kurie kaimynai tvirtino, kad būtent dėdulė Juozas pradėdavo urgzti pamatęs Morką. Prireikė dar keletos savaitėlių kol Morkos šeimininkė prikalbino kaimyną užsukti į svečius, paragauti torto bei papasakoti kas gi nutiko. Kokią pelkių pabaisą jis sutiko bevaikštinėdamas su paprastai labai ramia Morka.


Tai gi tą popietę pasivaikščiojimą po miškelius dėdulė Juozas nusprendė pradėti nuo skanutėlaičių užkandžių virtuvėje. Tik pastebėjęs, kad Morka jau itin nekantriai trypčioja prie durų pagaliau užsegė pavadėlį ir guviai sušuko „Bėk!“. Morkai šios komandos kartoti niekada nereikia, tai gi ji nieko nelaukdama ir nuliuoksėjo laiptine žemyn. Skriedamas paskui šunį dėdulė Juozas iš siaubo net pavadį paleisti bijojo. Ir tik prie namo galo, beveik reaktyviniu greičiu lėkdamas paskui Morką, susiprotėjo, jog batų jis taip ir nespėjo apsiauti.
-          Nors šlepetes išmesk pro langą, - nesavu balsu sušuko kaimynas savo žmonai ir tiek jį kiemo žvirbliai tematė.
Nesuklyskite. Morka tikrai išauklėta ir žino begales komandų. Tačiau tų komandų visiškai nežino dėdė Juozas. O be to, iki šiol šis kaimynas buvo puikus žaidimų draugas, kurio rimtai klausyti Morkai niekada niekas ir neliepė...
Kai iki pamiškės nukurnėjusi Morka pamatė katiną, dėdulė Juozas nusprendė pasaugoti savo gyvybę ir pavadėlį vis dėl to paleisti.
-          Kad ją kur, tokiu greičiu lėkt, - net springdamas iš pasipiktinimo tvirtino kaimynas, - Aš juk jau ne jaunas, olimpiadoj tikrai nedalyvausiu.
Morkos tik uodega sušvytravo ir pražuvo šunytė, kažin kur paskui katiną nuskuodė.
-          Kaip pelėda ūbavau, visas pakrūmes išvaikščiojau, - tortą šlamšdamas tikino dėdė Juozas,-  Net pora grybautojų išbaidžiau. Nors čia tai gerai – nėr ko mano baravykus rinkt, - pastebimai pralinksmėjusiu balsu užbaigė mintį.
-          Tai baubiu kaip koks briedis, šūkauju paukščius baidydamas. Atsisuku – o Morka paskui mane vaikšto ir susidomėjusiu snukučiu stebi ko gi aš čia iš proto kraustaus, - visai nedraugiškai į šunytę žvilgtelėjęs toliau pasakojo kaimynas.
Šiaip ne taip susiradę vienas kitą du pasivaikščiojimų draugai patraukė toliau. Prie upelio žvejoti. Bent jau to tikėjosi dėdulė, mintyse įsivaizduodamas didelę, dideeeeelęęęę žuvį. O dar geriau dvi, tris, keturias ir...“Na penkių tokių jau ir nepaneščiau“ – mintyse savo svajones bandė tramdyti vyriškis.  
Įsitaisė ant kranto, meškerėlę užmetė ir kad pradėjo žuveles, dideles bei mažas, traukti... Gražus pasakojimas? Tikrai nieko būtų, bet...
-          Nuėjom prie upės. O ta, ta... iškart į vandenį. Pasitaškydama. Kokios ten žuvys – visi išsilakstė. Teko pievoj mėtyt pagalius – kad Moka pavargtų, vanduo nusistovėtų, - dūsaudamas pasakojo dėdė, o Mokos šeimininkė bandė nesijuokt. Mokos nuomone žaidimai su pagaliais niekada neturėtų baigtis. Jų tiesiog nebūna per daug :D – Pavargau, sušilau. Prisėdau ant kranto, meškerę užmečiau, užsimerkiau prieš saulutę... jaučiu, kad kažkas užkibo. Didelis, sunkus... Net jėgų atsirado – iš kart pašokau. O ten Moka plūdę kažin kur plukdo. Kol prisišaukiau... Užmetu vėl – tas pats. Tik dabar jau link meldų su ta uodeguotoji nenuorama pasuko...
O tada jau dėdė Juozas ilgai burnojo, nors nusakyti situaciją ir kelių sakinių pakaktų. Įsipainiojo plūdė, valas ir visa Morka tuose melduose. Susiraizgė beviltiškai. Teko dėdei Juozui pačiam bristi, plaukti ir gelbėt šunytę su visa spalvota plūde dantyse.
-          Šlapias, purvinas, vieną kojinę dumble palikęs, rankas nuo žaidimų su pagaliai skauda. Kuo greičiau namo, sušilt norisi. O Moka atsigulė ant žemės ir pareiškė, kad niekur neis, - išgirdusi dėdulės balso intonacijas Moka dėl visa ko pasislėpė po stalu,- Keletą kilometrų aš ją nešiau, šitą purviną pelkių pabaisą. Gerai, kad bičiulį su karučiu sutikau. Durpes savo augalams vežė... Pradžioj pirštą prie smilkinio pasukiojo, matyt nusprendė, kad visai senatvėj kvanktelėjau – su drabužiais purvo voniose voliojuos ir tokius pusdramblio dydžio šunis ant rankų nešioju. Bet karutį paskolino... Dar ir krepšį davė. Nes Moka pradžioj labai spyriojosi – tai nepatogu jai, mat, vežamai, tai dar kas. Nusprendžiau, kad uždengta bent nieko nematyt ir nešokinės žvirblių vaikyt...

Baigėsi istorija gerai. Niekas nesirgo upėje išsimaudęs. Žuvys liko vandenyje, meškerės valas irgi. Kojinė neatsirado. Moka žvejybos ypatumus ir kaip reikia elgtis pamačius plūdę  perprato gerokai vėliau, jau su šeimininke. Dėdė Juozas daugiau niekada, niekada nesutiko vedžioti Mokos. Net trumpam į kiemą išvesti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą