Denoraštis. Trumpai

      Oi, tas vienkiemio puslapis facebook‘e... https://www.facebook.com/vienkiemis.pasaulio.pakrasty?ref=bookmarks negerą įtaką daro. Tinklaraštyje įrašų mažėja. O gi jau ir kalendorinis pavasaris prasidėjo! Pas mus lietaus ir purvyno sezonas. Dar letenėlių antspaudų ant grindų ir lovų užtiesalų. Guminių botų ir šlapių kelnių apačių (pamirštu pasiraitoti). Už tai veiklos daugėja.  Nors šiaurės rytuose pavasaris ir vėliau atkeliauja, vis tiek jį jau jaučiam, kvapais ir garsais. Dar laiškiniais česnakais darže, snieguolių pumpurais, pavieniais bijūnų daigeliais, ankstyviausių tulpių nosimis. O šiandien gulbės giesmininkės koncertą surengė. Tai kas gi naujo. Atsitiktine tvarka.

                      Šiandien kilo mintis. Tiksliau iš pasalų užpuolė. Kiek laiko galiu išstovėti kregždutės poza. Nusprendžiau, kad eksperimentus geriau atlikti lauke – namuose dar pradės uždavinėt kvailus klausimus „Ką darai?“, „Kokią čia nesąmonę sugalvojai“. Tokie smalsavimai yra gerų idėjų žudikai. Išsigrūdom su Moka į lauką. Vėjas, lietus mums nebaisus – kregždutėms juk irgi visokio oro tenka paragaut. Stovėjau, drebinau kinkas, pati save teisinau, jog čia dėl vėjo taip trumpai viskas ir... supratau, kad jokio laikrodžio tai nepasiėmiau. Dar kartą eksperimento neatlikau – duomenys būtų netikslų. Nes drabužiai sušlapo, sverti daugiau pradėjo :D

                      Nusibodus knygas iš Vilniaus temptis tapau Rokiškio bibliotekos skaitytoja. Parsivežiau knygų, dalį jau sugraužiau. O, spėkit, kas dabar galvoje kirba? Tai gi niekada nesu perskaitytų knygų metusi į dėžę-surinkimo punktą prie bibliotekos. Jos specialiai pritaikytos tiems, kurie negali į biblioteką užsukti darbo metu, nenori bendravimo ar šiaip neturi ūpo eit vidun. Nebežinau, ar bereikia rašyti, jog labai nekantrauju aš  į dėžę knygą įmest :D Na gi įdomu :D Bet įsivaizduoju kaip ji ten vargšė šlepteli ir šiek tiek graudu pasidaro. Juk mėtyti knygas negražu. Bet gal ten įrengta kokia gaudyklė, kad jos minkščiau nukristų. Šiandien su guminiais paklampojau po kelią, pavirtusį purvynu, patikrinau maisto atsargas, orų prognozę – bent keletą dienų geriau niekur nevažiuot.

                      Moka ir vėl nustebino. Jau rašiau, kad kai pradėjom ilgėliau vienkiemyje užsilikti, gerokai baimės apturėjau. Nustojo šunė rujot ir viskas. O pasirodė, kad būna taip su kalytėmis, kai nėra prieš ką ir dėl ko :D Tai va – surujojo. Vienkiemyje. Dabar asmeninio švelnumo ir dėmesio nuolat reikalauja. Ir iš viso tokia gerokai prispangusi, surimtėjusi slampinėja. Aš jau ir atprasti spėjau nuo tokio kvanktelėjusio šuns namuose :D Visiškai namai ir atsipalaidavimas Mokai. Net miesto jau nebereikia.

                      Vasaros bei rudens „Niekada daugiau“, „Nereikia tiek“, „Ir kam reikėjo“, „Nėra kur sodinti“, „Išprotėsiu kibirais padažus virdama“... pavasariais negalioja. Mano prisiekinėjimai, kad daugiau jokių daigų plantacijų ant palangių (jei jau tiksliai – prie langų, senose trobose nėra palangių) užsimiršo. Rikiuojasi... o sėja tik prasidėjo. Šių metų liga – daugiamečiai augalai iš sėklų. Bet vis tiek man vis mažai atrodo, daugiau norisi, gerokai daugiau... Ai, jau beveik tradiciškai į svečius su dėžėmis daigų/daržovių/vaisių važiuosim. Dalintis smagu :D

                      Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi vienu dėželiniu eksperimentu. Bet kol į naujus namus neiškeliavo, šeimininkų nenustebino, rodyti nesinori. Ir kur man savo nekantrumą dabar dėti, a? Nebent į naujas dėžes pakuoti :D

                      Vis badau kastuvu žemę – kol kas dar įšalas... Bet dabar gi pats metas būtų čiupti darbus lauke – kol entuziazmas kunkuliuoja, kol dar nenusibodo, nenuvargino ir idėjų daug. Vaikštau ir galvoju kur ką naujai pasėti/pasodinti. O gal sumeistrauti ir patalpinti. O kur nepasiteisino gėlių kupsteliai ir suvažinėti ar nutrepsėti buvo... Toks geras, geras planavimo ir įsivaizdavimo metas... Metas fantazijai suklestėti :D Taip, taip darbai žiemą planuojami. Bet dabar taip malonu vaikščioti, stebėti kaip viskas bunda ir dar kartą viską perplanuot, peržiūrėt ir pergalvot...