Didžiosios permainos arba mano užsieniai

Įrašas pradėtas šeštadienio naktį, baigtas... sekmadienio. Prisižadėjau neapleisti tinklaraščio, prikūriau planų. Taip, išsipildė. Todėl sakau – apie norus reikia tyliai, tyliai. Nes kai jau dribtels... Vienkiemis tapo nuolatiniais namais. Ar kas pasikeitė jame? Taaaip, daržai bei gėlynai skendi žolėse. Beje, visai puikiai ten jaučiasi – žvėrys neranda, todėl nesugraužia. Sausra neišdžiovina, nes piktžolės teikia pavėsį. Po namus ritinėjasi Mokos šerių tumulai, o vis vidun patenkančioms musėms paskelbtas karas. Einant per kiemą ar pievą iš po kojų vis purpteli kurapkos. Arba net nesivargina skristi ir labai juokingai skubėdamos tiesiog nužingsniuoja takučiu.  Ir vis tiek kas kartą išsigąstu to jų sukeliamo triukšmo. Turime net „savo“ lingę, o aš gyvenu... tirštai, tirštai. Kai daug naujų pažinčių, žmonių, vaizdų, raidžių ir tekstų. Apie ką svajoju dabar? Apie vieną dieną. Ramią, ramią. Kad galėčiau susirangyti ir... nieko neveikti. Nekalbėt ir neklausyt. Nematyt naujų veidų... Žinau, kad dar ilgai tokios nebus tad geriu įspūdžius ir aplinką. O, kad jau apie tai prabilau, tai yra ką permastyti. Tikrai yra.

Taip, gyvenu vienkiemyje, bet dalis darbų – artimiausiame mieste. Kartais atrodo, jog darbų kaugės tokios, jog  gyvenimas mieste buvo labai ramus. O kartais atrodo, jog tiesiog išsiplėtė vienkiemio ribos. Tapo platesnės ir labiausiai trūksta... privatumo. Vienkiemyje gyvenant :D Iš ties, didžiausias skirtumas, prie kurio niekaip nepriprantu – asmeninės erdvės suvokimas. Kai kalbant darbiniais reikalais pašnekovui atrodo normalu klausti kas tu, kur gyveni, kiek turi vaikų ir pan. Kultūriniai skirtumai kartais tokie, jog jaučiuosi tarsi užsienyje. Ne, nieko įžeisti nenoriu. Tiesiog tai mano gyvenimo permainos. Didelės, kartais nemalonios arba netikėtai nuostabios. Beje, liepos viduryje prirašiau savo šių metų darbo/idėjų knygą. Hm... tai dabar kaip, dvitomį reikės su savimi tampytis?

Išsivystė naujas sindromas. Vilniuj eidavau į koncertus, renginius, spektaklius ir... vartodavau. Na, gerai, susimąstydavau jei būdavo apie ką, kartais ir ilgokai jausdavau įtaką, gromuliuodavau vis iš naujo vaizdus, garsus, mintis. Klausydavau, matydavau, bet tarsi ateini ir pasiimi. Kaip kepykloje – kažkas kepa, kažkas valgo. Dabar, besilankydama miestelių ir kaimų renginiuose lendu gilyn. Ne, čia ne „kažkas“ daro. Už kiekvieno renginio aktyvūs žmonės, kurie šventėms skiria savo laisvą laiką, mintis ir jėgas. Ir tas suvokimas... tiesiog kartais verčia susigėsti. Savo paburblenimų, kad va – niekas nevyksta. Užsuk ratą ir vyks. Jei negali vienas – ieškok bendraminčių. Kad kažkas nepavyko – bandyk dar kartą ir tikrai pasiseks. Kad kažkas ne taip kaip norėjosi – norėk atsakingai arba visame kame galima įžvelgti teigiamus dalykus. O svarbiausia – nuo savęs niekur nedingsi. Jei jau mieste turėjai darbų ir veiklų iki ausų, vienkiemyje niekas nepasikeis. Tikrai :D O už ką aš taip mėgstu ir dar labiau vertinu vienkiemį dabar? Už galimybes ryte, prieš darbą, kavą gerti lauke. Spoksoti ne į virtuvės sieną ar automobilių stovėjimo aikštelę po langais. Už tai, kad vakarienės gamtoje galimybės už lango, o ne „kai bus mažiau darbų, savaitgalį... kurį nors“. Dar labai smagu žinoti, kad darže gyvena cukinija ir kai tik turėsiu laiko, ją būtinai paskersiu. Kad pietums galiu įsidėti agurką, kuris kvepia... savimi, o ne prekybos centru. O man dabar didžiausias gyvenimo nuotykis, labai veikiantis ir verčiantis kartais pakraupti ar nudžiugti iš nuostabos, yra darbas nedideliame Lietuvos mieste.