Vilniaus
senamiestis, gimtasis Alytus su savo parku bei muzikos ir dailės mokyklomis,
Kauno užkaboriai. Tais laikais, kai jo senamiestis nebuvo toks koks dabar. Su
senaisis gyventojais, jų rietenomis ir moteriškomis apkalbomis. Su vaikais
kovojančiais dėl vienintelio visame kvartale esančio, laipiojimui skirto
medžio. Su pagyvenusiomis žydėmis, kurios vieną dieną triukšmingai kovodovo
už... viską ir įkūnydavo karingų bei tvirtų moterų pavyzdį. Kitą dieną, duodavo
saldainį, apsikabindavo ir sakydavo – rytoj į Izraelį. Aš tada nieko
nesuprasdavau. Kai kurios pasakodavo... Ir tik dabar žiniasklaidai pradedant,
kol kas tik tyliai, kalbėti apie tai kiek buvo sunaikinta romų tautybės žmonių
iškyla prisiminimai... Apie devintąjame dešimtmetį po Kauno senamiestį
vaikščiojantį pagyvenusį vyrą. Vietinės moterys apibūdindavo trumpai – čigonas.
Praradęs viską. Ir netekęs proto. Dar nusistebėdavo kaip jis gyvas. To vyriškio
bijojau. O dabar suprantu, kad man tai buvo tarsi pasakos. Toks kuriuos ruošia
gyvenimui. Sekė jas karta išgyvenusi karą, pokarį ir visus drauge keliaujančius
baisumus. Visa tai nukišusi giliai, giliai, po devyniais užraktais. Kad tik
neprasiveržtų, nepradėtų kalbėti. Juk iš ties pasakos ir buvo skirtos parengti
gyvenimui ir jo dėsniams. Jei netikit – yra apie tai net knygos.
Dar miestai, kuriuose teko
trumpiau ar ilgiau gyventi, dirbti, būti. Vieni tarsi iš karto „prilipo“. Net
praleidus tik savaitę ar keletą dienų, rodos jauti kuo gyvena. Arba kuo
apsimeta tas miestas. Susikuri savo viziją bei iliuziją ir sakai – norėčiau
grįžti arba ne. Ir pasakoji kitiems apie miestą savaip. Dažnai kitokį nei mato
kiti, bet daugiasluokniškumo esmė – kiekvienas gali rasti tai kas jam artima. O
su vienu miestui užstrigau. Beviltiškai... taip, kad labai ilgai negalėjau jame
rasti vietos sau.
Beveik treji metai
vienkiemiui Rokiškio rajone. Taip, kai gyveni tokioje vietoje, miestas dažniausiai
yra parduotuvių vieta, kur perki begales remontams, įsikūrimui, žemės ūkiui ir,
be abejo, pilvui, reikalingų ir nelabai rakandų bei produktų. Galvojau gal čia
slypi tas atstumiantis nejaukumo ir svetimumo
jausmas. Taip, muziejus, dvaras, bažnyčia bei langinės – viskas buvo apžiūrėta
ir ištyrinėta. Ir miesto erdvės, kurios sakė – gražu, bet... Dabar dirbu
Rokiškyje. Ir pirmą mėnesį landžiojau po visus įmanomus užkaborius. Rimtai. Net
į kažkokią aptriušusią aludę nosį įkišau. Greitai moviau lauk, bet išbandžiau su
siaubu galvodama – kodėl, kodėėėėl šitas miestas manęs neįsileidžia ir
neatsiskleidžia. Nes viskas jame yra, visko užtenka ir tarsi viskas gražu,
bet... Raktas jo kur? Juk tokie dalykai slypi atsitiktinumuose. Liublianoje tai
buvo greitosios pagalbos broliukai, vidurį nakties stabtelėję šalikelėje ir
paprašę ugnies prisidegti suktinėms. Kopenhagoje – senas hipis man, tuomet dar
paauglei suplėšytais džinsais, pasiūlęs puodelį arbatos. Tiesiog. Ir taip
virtinė miestų, o čia...
Pagaliau!
Susitarėm. Tyrinėjam vienas kitą smalsiai ir aktyviai. Aš ir Rokiškis. Esmė?
Žmonės. Nebus dabar apie tai kaip bendruomenės kuria, daro gerą, šluoja
šaligatvius ir pjausto medžių šakas. Taip, tai tiesa. Bet man miestas pradėjo
skleistis drauge su pokalbiais. Su pikčiurnomis, kurie nustemba, jog jų
nepažįsti. Ir net nenori nieko. Jiems užtenka to ką turi, pažįsta ir žino. Dar
maloniais pašnekovais, kurie supranta, suvokia ir yra bent jau mandagūs (nes į
klausimą „iš kur atsiradai?“ dažniausiai norisi atsakyti – „gandras atnešė“.) Su
žmonėmis, kurie kuria, daro ir organizuoja. Nuo langinių tapymo plenerų iki
akcijos, kuria siekiama paremti sunkiai besiverčiančias šeimas. Ir dabar einu
gatve, o kasdien viskas atrodo kitaip. Vakar išgirdau istoriją kaip buvo
tapomos konkretaus namo langinės. Dabar jis man atrodo kitoks. O vaikas gatvėje
sakė, kad prie vieno namo pernai buvo labai gražių kačiukų vada. Žmonės juos
išsidalino. Tas namas mano galvoje pramintas kačiukų namu. Nors paprastas
daugiaukštis. Dar yra parkai, kurie man atrodė geriausiu atveju saulėgražų
valgytojų arba tuštumos erdvės. Dabar jie kitokie. Ir ne, ne turistiniai
vadovai, kuriuos ištyrinėjau dar prieš trejus metus, suteikia tą jausmą ir
gaivina erdves. Bendravimas. Ir dar – girdėjau pasipiktinimą, jog viename
straipsnyje buvo neteisingai parašytas pavadinimas. Liongino Šepkos parkas
pavadintas Liudo... taip sunervino skaitytoją, taip pikta jai pasidarė. Apmaudi
klaida, bet... ar tame parko esmė?
Jaunimas su pledais, renginiai ir šurmulys. Tokia buvo straipsnio esmė. O
parko? Vardas?
Su
miestu esame... procese. Kartais atrodo, kad užsiveria, trinkteli prieš nosį ir
neįsileidžia. Gal dar nelaikas? Man irgi būna dienų, kai norisi jam pasakyti –
padarom pertrauką. Nenoriu, kad šiandien mane stebėtum. Liksiu nematoma. Bet
vakar prisijaukinau Rokiškio mešką. Tą, kuri keistai žvaira stovi muziejuje.
Eksponatas, kurį gali pamatyti nenusipirkęs bilieto. Apėmė jausmas, kad ji – tai
mano bilietėlis į miestą. Tas, kurio pagaliau nusipelniau. Bet tik mažutis, dar
tik daliai erdvės. Dar ieškau.
P.S.
Ir vis tiek man trūksta mažo dėvėtų bei pigių knygų knygynėlio. Iki negalėjimo.
Metas raitotis rankoves?
