Informacinė duobė

           Gerokai daugiau nei savaitę, beveik dvi, jaučiausi izoliuota, išalkusi informacijos ir t.t., nes... internetinis ryšys vienkiemyje kvailiojo. Ir tai jau nebekelia tokios džiaugsmo kaip prieš metus – pailsėsiu nuo visko, smegenis pravalysiu. Ne. Jauties žmogus kažkaip... be ryšio. Nei kokias naujiens sužinosi, nei su kuo virtualiai papliurpsi, nei nesibaigiančias sąskaitas apmokėsi.

            Tai vat pasiaiškinau, kodėl čia tų įrašų naujų nėr. O naujų darbų nuotraukų dar teks palaukt. Darbas darbą, mintis mintį, idėja idėją veja. Ir toks jausmas, kad para iš dešimties minučių susideda.  Naujos meškos pakeliui, skiautinis užklotas palaipsniui įgauna realaus daikto kontūrus, ataskaitos.. hm... miegot neduoda :D Bet atgavus internetą norisi susiurbti tiek informacijos, kad baisu daros.

Vasariškos – pavasariškos šlepetaitės

Blogam šokėjui kūno dalys trukdo, blogam fotografui... šviesa, lietus, laiko stoka ir t.t. O dar vėlėjui, nuo miesto atpratusiam ir temperatūra bute :D Rimtai. Kai namuose 12 laipsnių šilumos ir neturi nei „gyvatuko“, nei įstiklinto balkono, kuriame saulutė plieskia... Džiūsta ir išdžiūti niekaip negali veltinukai. Ir su fenu aplink šokinėjau, ir popierinių rankšluoščių neįmanomą kiekį vidun grūdau. O rezultatas koks?

            O gi pabaiga džiovinimo paprasta – fotografavimas likus dešimčiais minučių iki šlepečių iškeliavimo. Tiesa iš anksto planuotas ir surežisuotas. Tik lietaus neturėjo būt. Ir apsiniaukusio bei tamsaus dangaus nesitikėta. Ir dar laiko turėjo būti daugiau... Na, jau kartojuos – blogam fotografui... Tai šis kartas, kai realybė, manau, geriau negu foto atrodo...

            Svarsčiau, dėt čia tas „bet kokias“ nuotraukas ar ne... Bet gi reik pasirodyt, kad netinginiauju. Tiesa, dalies žaisliukų atvazdai į intenetą nepakliūna konfidencialumo sumetimais. Ir tikrai gerbiu norą asmeninio svajonių žaislo neafišuoti. Maža kas ką savo svajonėse įsivaizduoja – juk tai taip asmeniška. Tai gal ne visai tinginiauju...

            Tai šį kartą dar... panuolaidžiausiu sau ir tokias nekokias nuotraukas įdėsiu, nes pakeisti jau nieko negaliu. Tikrai, tikrai paskutinis kartas.   Juk jau atradau darbų fotografavimo džiaugsmą, kuomet su zuikiu puikiu ir po balas dėl kadro geresnio pabraidyt tenka, ir į medį įsiropšt :D.

  Veltinukai didelei ir mažai mergaitėms. Drugeliai ir saulutės aplink plasnoja.

Jis atskrido!

    Tiems, kas sekė balionėlio kelionę – jis nusileido pievelėje. O drauge ant pavasarinės žolės šleptelėjo ir šiek tiek susigėdęs meškutis. Pakreipė galvelę ir mandagiai pasisveikino. Susipažinkite – minkštas, gauruotas ir šiek tiek kuklus:

      Labai, labai mėgsta balionėlius.

       Tvirtintas specialiais sąnariais, tai gi sukioja rankas, kojas bei galvą.