Kasdienybės skiautiniai

        Oi, nesu servėtėlių ir jų dovanojimo maniakė. Net mėgėja nesu. Bet karštą puodą, dubenį ar kavos puoduką geriau ant kažko dėti. Nes tie ratai, rateliai ir ratukai ant stalų – tikrai nieko gero. Kaip ir prie puodo prisvilęs stalo paviršius :D 

            Šiemet gan rimtai mažaisiais skiautiniais užsiimu. Lininiais, medvilniniais ir kokiais tik reikia. Ir dar nusprendžiau nekartoti pernykščių klaidų, kuomet Šv. Kūčių laukimas koncentravosi tik į vieną – pagaliau išsimiegosiu. Šv. Kalėdos su visa savo ruoša atrodė nesibaigiantis darbas ir nuovargis. Taip būna, kai visų dovanų gamybą atidedi paskutinėms dienoms ir kočiodama bei siūdama pradedi nebeskirti kada diena, kada naktis ir iš viso vos begali kojas pavilkti, rankas pakelti. Prašom norus, pageidavimus ir svajones iš anksto rašyti :D Žaislines, skiautines ir vilnones. Noriu, kad kasmetinis Kalėdinių gardumynų gaminimas būtų šventė, o ne priešokiais, drauge dar šimtą darbų darant, vykstantis chaotiškas lakstymas. Viena ranka šlepetes kočioti, kita tešlą maišyti ir dar sužiūrėt, kad niekas neprisviltų – nėra labai jau paprasta.

Klevo lapą aš nešu...

Ne tik lapą – padėkliuką-skiautinuką :D

       Šiemet aš kuo rimčiausiai galvoju, jog metas visus įtikinti, kad skiautiniai – dovanos nuostabios. (Kaip ir veltinio šlepetės,cha cha). Tais atvejais, kai reikia nedidukės dovanėlės, o šokoladai ar saldainių dėžutės kažkaip... nuobodu atrodo. Puodkėliukai virėjams, padėkliukai – valgytojams. Ir kasdienai ir šventei tinka. 

            Namuose darbai verda – puodukai, namukai iš skiaučių dėliojasi. Ir net siuvimo mašina krūvio neatlaikius pukšėti pradėjo. Nuoširdžiai tikiuosi, jog ji apmąstys savo bloguosius poelgius ir vėl veikti pradės. O kiek dar visko galima iš skiautelių sudėlioti – ir asmeninius inicialus, ir kačiukus ar zodiako ženklus, pomėgius atspindinčius dalykus. Laisvė fantazijai!

            Tikiuosi įtikinau dovanos puikumu?

Džiaugsmai ir vištos

Oi, tie džiaugsmai paprastieji. Dideli jie. Labai – visą stalą uždengia, bortus turi ir skylę su vamzdžiu, kad vanduo nutekėtų :D Padarė man veltinio ,kočiojimui padėklą (?). Net ,nežinau kaip tokį daiktą pavadinti, bet gerumas neišpasakytas. Vienkiemio virtuvė išgelbėta nuo muilinų balų, stalas nuo drėgmės, o aš nuo milijono pritiestų rankšluosčių vandeniui sugerti.

Nuotraukos nebus. Nes vos sulaukiau kada gi bus galima išbandyti. Silikonui sustingus žaibo greičiu naująjį džiaugsmą šablonais, vilna apdėliojau ir turkštis vandeniu pradėjau :D Rezultatas – dar vienos lauktuvės mažoms kojelėms. Dar drėgnos :D

O dabar gi apie tas vištas. Toks posakis – „ir atsargi višta kartais uodegą išsidilgina“. Yra tame išminties, tikrai yra :D Paskutinioji vienkiemyje esanti vilna puikus pavyzdys :D Turėjo būti 41 dydžio šlepetaitės, o gavosi... 45 dydžio gaspadoriškos valtelės. Naują vilną bandžiau, šablonus iš akies dariau :D Net fotografuot kol kas nesinori...