Kasdienybės skiautiniai

        Oi, nesu servėtėlių ir jų dovanojimo maniakė. Net mėgėja nesu. Bet karštą puodą, dubenį ar kavos puoduką geriau ant kažko dėti. Nes tie ratai, rateliai ir ratukai ant stalų – tikrai nieko gero. Kaip ir prie puodo prisvilęs stalo paviršius :D 

            Šiemet gan rimtai mažaisiais skiautiniais užsiimu. Lininiais, medvilniniais ir kokiais tik reikia. Ir dar nusprendžiau nekartoti pernykščių klaidų, kuomet Šv. Kūčių laukimas koncentravosi tik į vieną – pagaliau išsimiegosiu. Šv. Kalėdos su visa savo ruoša atrodė nesibaigiantis darbas ir nuovargis. Taip būna, kai visų dovanų gamybą atidedi paskutinėms dienoms ir kočiodama bei siūdama pradedi nebeskirti kada diena, kada naktis ir iš viso vos begali kojas pavilkti, rankas pakelti. Prašom norus, pageidavimus ir svajones iš anksto rašyti :D Žaislines, skiautines ir vilnones. Noriu, kad kasmetinis Kalėdinių gardumynų gaminimas būtų šventė, o ne priešokiais, drauge dar šimtą darbų darant, vykstantis chaotiškas lakstymas. Viena ranka šlepetes kočioti, kita tešlą maišyti ir dar sužiūrėt, kad niekas neprisviltų – nėra labai jau paprasta.

Klevo lapą aš nešu...

Ne tik lapą – padėkliuką-skiautinuką :D

       Šiemet aš kuo rimčiausiai galvoju, jog metas visus įtikinti, kad skiautiniai – dovanos nuostabios. (Kaip ir veltinio šlepetės,cha cha). Tais atvejais, kai reikia nedidukės dovanėlės, o šokoladai ar saldainių dėžutės kažkaip... nuobodu atrodo. Puodkėliukai virėjams, padėkliukai – valgytojams. Ir kasdienai ir šventei tinka. 

            Namuose darbai verda – puodukai, namukai iš skiaučių dėliojasi. Ir net siuvimo mašina krūvio neatlaikius pukšėti pradėjo. Nuoširdžiai tikiuosi, jog ji apmąstys savo bloguosius poelgius ir vėl veikti pradės. O kiek dar visko galima iš skiautelių sudėlioti – ir asmeninius inicialus, ir kačiukus ar zodiako ženklus, pomėgius atspindinčius dalykus. Laisvė fantazijai!

            Tikiuosi įtikinau dovanos puikumu?

Džiaugsmai ir vištos

Oi, tie džiaugsmai paprastieji. Dideli jie. Labai – visą stalą uždengia, bortus turi ir skylę su vamzdžiu, kad vanduo nutekėtų :D Padarė man veltinio ,kočiojimui padėklą (?). Net ,nežinau kaip tokį daiktą pavadinti, bet gerumas neišpasakytas. Vienkiemio virtuvė išgelbėta nuo muilinų balų, stalas nuo drėgmės, o aš nuo milijono pritiestų rankšluosčių vandeniui sugerti.

Nuotraukos nebus. Nes vos sulaukiau kada gi bus galima išbandyti. Silikonui sustingus žaibo greičiu naująjį džiaugsmą šablonais, vilna apdėliojau ir turkštis vandeniu pradėjau :D Rezultatas – dar vienos lauktuvės mažoms kojelėms. Dar drėgnos :D

O dabar gi apie tas vištas. Toks posakis – „ir atsargi višta kartais uodegą išsidilgina“. Yra tame išminties, tikrai yra :D Paskutinioji vienkiemyje esanti vilna puikus pavyzdys :D Turėjo būti 41 dydžio šlepetaitės, o gavosi... 45 dydžio gaspadoriškos valtelės. Naują vilną bandžiau, šablonus iš akies dariau :D Net fotografuot kol kas nesinori...  

Linkėjimai iš toli

Svarbus man grįžtamasis ryšys. Labai, labai, labai. Nes juk žaisliukai, pradžioje mano kalbinti ir glostyti, iškeliauja ir savo gyvenimus pradeda gyvent. Visuomet laukiu atsiliepimų ir žinių kaip jiems sekasi. Net ir veltinio šlepetes išlydėjus smalsauju ar viskas gerai – ar tiko, patiko.

Laiminga... gal kaip iki begalybės ir atgal. O gal dar labiau. Lėlytė, apsigyvenusi Balio saloje, linkėjimus atsiuntė. Nuotrauką nuostabią. Ir žinau, kad tikrai, tikrai mylima yra :D Tėvelių atsiklausiau, sutikimą į tinklaraštį talpinti gavau. Tai kaip gi nepasidalinsi tokia foto.

Be-ge-mo-tas

     Bėda kai turi apvalainą pilvuką. Ne tik žmonėms, bet ir begemotukams. Vienas kelnes siuvau, matavau – ne kaip klostės krinta. Kitas – vėl ne taip atrodo. Bet spendimas juk yra. 

R begemotuką su kaspinu pamatęs dar animacinį filmuką prisiminė (multiką, juk taip juos vaikystėj vadinom :D ). Pavadinimas atminties labirintuose įstrigo, bet tai pasakojimas apie mergaitę kuri ieškojo pamesto kaspino. Drambliukas kaspinėliu ausis susirišęs buvo. Nepaneigsi – patogu :D O begemotukas pilvuką kaspinu apsivyniojo. Dar patogiau :D :D

Šviesiai pilkas. Vilnonis (švelnus), rankomis siūtas. Sukioja rankas ir kojas, kurios virvute tvirtintos. Tai gi saugus mažiems vaikams. Ūgis 24 cm, pilvuko apimtis 23 cm.

           

Ieško namų :D Visiems reikia saugios vietos žiemojimui :D

Mažoms kojytėms – maži batukai

          Pliaupia už lango lietus, o į skraidančius lapus pažvelgus nosies laukan kišti visai nesinori. Malkoms pečiuje traškant muilo putomis taškausi, rankas šiltam vandeny mirkau ir saulutę vis pamenu. Rezultatas – ant delno. Tiesiogine prasme :D

Kad mažos kojytės nešaltų ir ryškios, ryškios būtų. Kad mamos ir tėčiai iš tolo matytų kur jos tapena :D O tetos spėtų paskui mažuosius svečius lakstyt ir pavojingus daiktus nuo lentynos laiku nukraustytų :D

Ilgis 13,5 cm, plotis iki 7 cm. 

Miauuuuuu…….

       Pasikeitė rudeniniai vaizdai pro mašinos langą į dar labiau rudeninius. Prieš mėnesį iš Vilniaus į vienkiemį ir atgal keliaujant buvo galima grožėtis… užpakalių paradais. O jei rimtai, tai bulviakasio ypatumais. Kas paskui traktorių, kas paskui arkliuką, o kas ir šiaip su kauptuku laukuose darbavosi ir triūso vaisius į maišus krovė. Dabar tik kiemuose sujudimas matosi – grėbliai ryškiais galais švytuoja. Lapų vaikymosi sezonas įsismarkavo :D

            Visai aš nesišaipau. Man net kyla įtarimas, kad mūsų virtuvėje paslapčia beržas šakas krato. Kiek kartų per dieną bešluočiau – vis lapų ant grindų pilna :D O drėgmei išplitus ir dar vienas rudens džiaugsmas vis lanko. Pasireiškiantis nerašyta taisykle – kuo purvinesnis šuo parbėga iš lauko, tuo didesnė tikimybė, kad labai norės įspūdžiais pasidalinti. O tai geriausia daryti įšokus į nepaklotą lovą, ant ką tik švariais pakeistų lovų užtiesalų arba, remiantis kažkokiu šeštuoju šunišku jausmu, išsirinkti kitą “šviežią” daiktą :D Pasidėjau švarią staltiesę ant kėdės. Trumpam – kol purviną nuo stalo nutiesiu. Ir būtent tą sekundę Moka nusprendė, kad pasistiebus ant tos kėdės geresnis vaizdas pro langą bus :D Visai aš nesibariau ir net nesiruošiu tokiais atvejais burnot. Džiaugiuosi rudeniu. Ir vienkiemiu.

            Dabar didysis tvarkymosi šišas sodyboj vyrauja. Su baldų atstumdymais ir tikrinimais ar grindyse skylių nėra. Negailestingas sprendimas – nuomininkų šaltąjam metų sezonui nepriimam :D Graužikams ne.

            Po visų darbų nutaikos dar labiau rudeninės. Linksmas aktualijų atspindys gavosi. Ryškių klevo lapų spalvos katinas – pagalvėlė. Lininis :D

Ir kas gi gavosi

           

            Jau ir pastabų sulaukiau, kad aš visa apie žaislus ir apie žaislus rašau. Tarsi daugiau nieko gyvenime nevyktų. O nutinka tikrai visko – įtemptų protinių darbelių, gražių rudeniškų miestų ir miestelių. Briedžių serenadų vienkiemyje ir šuoliavimo Vilniaus gatvėmis, kuomet vis sau primenu, kad reikia dairytis. Nes viskas keičiasi ir kinta arba sentimentalius prisiminimus kelia savo užsikonservavimu. Tokie du pasauliai – miestas su savo ritmu ir vienkiemis, kuriame darbuose iki ausų skęstu, bet tas pukšinčio naminio vyno garsas, vidury kiemo geltonuojantis beržas ir net šunį erzinantys kėkštai ramybės priduoda, kad atrodo, jog viskas gali būti tik gerai. Dar labai, labai gerai.

            Na bet negaliu gi aš kitaip.  Negaliu apie tuos žaislus nerašyt :D Nes viskas taip rimta tapo, kad ui… Prasidėjo paprastai ir nekaltai – vienas kitas meškutis ar zuikutis dovanų. Paskui kažkas, kaip tuomet atrodė, labai sudėtingos konstrukcijos – kad rimtas išbandymas būtų.Ir kuo taip baigėsi? Negaliu sustoti. Visai. Ir hobis trukdo darbui bei gyvenimui. Nes kai užvaldo gaunasi štai kas:

1.     Darbai vyksta lėčiau.

2.      Namuose amžinoji betvarkė – žaislų ir skiautinių atraižėlės keliauja po visus kampus ir valgo nemato. Orams atšąlus dar ir vilnos kuokštai plaikstosi. Veltinio šlepečių sezonas įsibėgėja.

3.  Miego trūkumas – būsena kasdieninė. Nes… ne tik laisvos minutės, bet ir tos, kurios turėtų būti skirtos darbui, miegui ir poilsiui skirtos gyvuliukų kūrimui.

4.      4. Negaliu tiesiog paprastai žvelgti į medžiagas. Jos vaizduotėje įgauna toookius pavidalus, kad iš kart norisis griebt, kirpt, siūt.

5. Žaislai toks dalykas, kad… prisireikia begalės amatų ir įrankių. Replės ir ylos, vielos lankstymas ir ševeliūrų formavimas vašeliu. Siuvinėjimas ir nėrimas. Mezgimas ir odos aksesuarų gamyba. Tapymas tekstiliniais dažais. Stebuklingas pasaulis, tiesa? Ir dar būtinai noriu išmokti medžio drožybos, knygryšystės, dėžučių lankstymo… 

Ir kol lapė (tokia nepaprasta, iš pasakos) uodegą matuojasi, šlepečių poros šonus šildosi ir veda į nekantrumą taip ilgai džiūdamos, rikiuojuosi mintis. Kaip iš to užburto rato išsiveržti. Tai gal metas mesti darbą ir hobį versti… darbu kur dirbti nereikia? Klajoti po tą begalinį medžiaginių gyvuliukų pasaulį, dėlioti skiautes į užklotus, o vilną versti šlepetėmis? Oi, kaip kartais sudėtinga žingsniuoti apsisprendimo link…

            Ir, kad nebūtų ir vėl tik žaislai truputį rodausi…kas gi šonelius džiovinasi. Kad žiema žalesnė būtų. Ir šiltesnė.Tokios paprastos, bet visai neprastos :D

Paltinas

Nuoširdžiai nežinau kas per gyvuliukas namuose apsigyveno. Bet vardą turi – Paltinas. Ir nors šiltas bei vilnonis, rudeniškai skara apsimūturiavęs.

Rankomis siūtas iš vilnonės, paltinės, bet švelnios medžiagos. Sukioja galvą bei letenėles. Ir visai nemažas – 30 cm be ausų :D

Laimės maišai, antimi pavirtę

            Užgriuvo mane laimė maišais. Neapsisprendžiu kaip čia geriau skamba – du maišai ar vienas didelis maišas :D Bet, kad laimės tai tikrai. Gavau dovanų du maišelius atraižėlių. Jahūūūūū :D Ačiū, Sigute!

            Ir žiūrinėjau, dėliojau, rūšiavau. Paskui vėl iš naujo. Ir vis dar priešokiais žiūrinėju ir rūšiuoju. Visokie žvėriukai akyse šokinėja ir į pasaulį prašosi. Vieną iš atraižų jau ir panaudot įsidrasinau. Gavosi sekmadienio pietūs.

        Medvilnė ir linas. Be kietų detalių, tinka ir visiškiems mažuliams. Sparnus galima sukioti. Aukštis apie 14,5 cm.

Čik-čirik

Paukščiukas. Lininis. Gėlėtas. Sparnus sukioja. Ant savų kojų tvirtai stovi.

Idealus namų paukštis. Netriukšmauja. Lesint nereikia. Narvelio neteršia. O apgyvendinti galima bet kur – ant stalo, lentynos, palubėje.

Gal kam vištos, genio, žvirblio, zylės, gulbės, pelėdos, varnos ir t.t? :D

Ausys + gėlės = zuikis

“-Ausys! – šūktelėjo Meškiukas. – Kur jūsų Kiškis!”

                                                Sergej Kozlov “Ežiukas rūke”

Ir tikrai, jei yra ausys, tai reikia ir kiškio. Tadadadaaaaadam! Štai iš kiškis. Lininis ir gėlėtas. Ir visai nemažas – be ausų 29 cm. O jei dar ausis (visi 19 cm) priskaičiuot, tai rimtas gan žvėris.