Ir kas gi gavosi

           

            Jau ir pastabų sulaukiau, kad aš visa apie žaislus ir apie žaislus rašau. Tarsi daugiau nieko gyvenime nevyktų. O nutinka tikrai visko – įtemptų protinių darbelių, gražių rudeniškų miestų ir miestelių. Briedžių serenadų vienkiemyje ir šuoliavimo Vilniaus gatvėmis, kuomet vis sau primenu, kad reikia dairytis. Nes viskas keičiasi ir kinta arba sentimentalius prisiminimus kelia savo užsikonservavimu. Tokie du pasauliai – miestas su savo ritmu ir vienkiemis, kuriame darbuose iki ausų skęstu, bet tas pukšinčio naminio vyno garsas, vidury kiemo geltonuojantis beržas ir net šunį erzinantys kėkštai ramybės priduoda, kad atrodo, jog viskas gali būti tik gerai. Dar labai, labai gerai.

            Na bet negaliu gi aš kitaip.  Negaliu apie tuos žaislus nerašyt :D Nes viskas taip rimta tapo, kad ui… Prasidėjo paprastai ir nekaltai – vienas kitas meškutis ar zuikutis dovanų. Paskui kažkas, kaip tuomet atrodė, labai sudėtingos konstrukcijos – kad rimtas išbandymas būtų.Ir kuo taip baigėsi? Negaliu sustoti. Visai. Ir hobis trukdo darbui bei gyvenimui. Nes kai užvaldo gaunasi štai kas:

1.     Darbai vyksta lėčiau.

2.      Namuose amžinoji betvarkė – žaislų ir skiautinių atraižėlės keliauja po visus kampus ir valgo nemato. Orams atšąlus dar ir vilnos kuokštai plaikstosi. Veltinio šlepečių sezonas įsibėgėja.

3.  Miego trūkumas – būsena kasdieninė. Nes… ne tik laisvos minutės, bet ir tos, kurios turėtų būti skirtos darbui, miegui ir poilsiui skirtos gyvuliukų kūrimui.

4.      4. Negaliu tiesiog paprastai žvelgti į medžiagas. Jos vaizduotėje įgauna toookius pavidalus, kad iš kart norisis griebt, kirpt, siūt.

5. Žaislai toks dalykas, kad… prisireikia begalės amatų ir įrankių. Replės ir ylos, vielos lankstymas ir ševeliūrų formavimas vašeliu. Siuvinėjimas ir nėrimas. Mezgimas ir odos aksesuarų gamyba. Tapymas tekstiliniais dažais. Stebuklingas pasaulis, tiesa? Ir dar būtinai noriu išmokti medžio drožybos, knygryšystės, dėžučių lankstymo… 

Ir kol lapė (tokia nepaprasta, iš pasakos) uodegą matuojasi, šlepečių poros šonus šildosi ir veda į nekantrumą taip ilgai džiūdamos, rikiuojuosi mintis. Kaip iš to užburto rato išsiveržti. Tai gal metas mesti darbą ir hobį versti… darbu kur dirbti nereikia? Klajoti po tą begalinį medžiaginių gyvuliukų pasaulį, dėlioti skiautes į užklotus, o vilną versti šlepetėmis? Oi, kaip kartais sudėtinga žingsniuoti apsisprendimo link…

            Ir, kad nebūtų ir vėl tik žaislai truputį rodausi…kas gi šonelius džiovinasi. Kad žiema žalesnė būtų. Ir šiltesnė.Tokios paprastos, bet visai neprastos :D