Tingaus savaitgalio žvėris

Vaikystėj priklausiau tam būriui vaikų, kurie Kauno zoologijos sode niekaip negalėdavo atsitraukti nuo kotiko aptvaro.  Smagu būdavo ir kai jis žaisdavo, ir kai smalsuolius kalbindavo. Na ir šiaip, net nieko neveikdamas, labai mielas atrodydavo. 

Pagalvojau, kad turėti tokį padarėlį namuose labai smagu būtų. O šiuo atveju tai nei žuvies kibirais tempti, nei vandens baseine valyt – pasidėjai ant lovos ir parpia sau. Kol žaisti užsinori :D

Dėžutė

Pradžioje, besigrožint kartonažo darbais, buvo mintis, kad metas žaisliukams turėti rankų darbo dėžutes. Bet, kad tos dėžutės taiiip įtraukia :D Namų darbas mano mokslams. Manau, pavirs dovana.

Ir dar vienas dalykas mane persekioja. Visai netyčia perskaičiau knygą apie bėgimą. Susimąsčiau. Kaip tyčia pastaruoju metu, Moką vedžiodama, vis kokių bėgikų susitinku. Tai dar labiau susimąsčiau. Ta proga sportbačius koridoriuj pasidėjau, mat jau buvo nukišti giliau, kaip baigę savo sezoną. Pasižiūriu į tokį apavą ir sportiškiau jaučiuosi :D Nors šiaip vienas populiarus bėgikų pasisakymas šiek tiek juokina. Teorija, kad sunkiausia prieš/po darbo į lauką išeiti tikrai šypsotis verčia. Bet kuris šunininkas tai daro kasdien. Ir bent man tai tapę tokią neatsiejama gyvenimo dalimi, kad atrodo, jog kitaip ir būt negali. Ir niekaip tai nesusiję su bėgimu. Teoriškai gaunasi, kad sunkiausią sportavimo lauke dalį aš kasdien ir taip įvykdau :D

Dėželė arba mokslai mano nuostabieji

       Тęsiu savo rankų miklinimo treniruotes. Ne viskas gaunasi taip, kaip norisi, bet smagu be galo. Cituojant Karsloną – “kantrybės, tiktai kantrybės” :D O su dėžutėmis jos tikrai reikia… Išlaukti kol detalės pasislėgusios išsigulės kartais sunku. Na ir šiaip, pažiūrėjus į meistrų rankomis sukurtas dėžutes, tobulėjimo dirvonai begaliniai. Kaip lietus šiandien už lango – daug, intensviai ir krašto nesimato :D 

        Šią savaitę jaukumo ir švelnumo man prisireikė. Matyt po savaitgalio purvo vis dar negaliu atsigaut. Mokos spalvos dėžutė jaukiems savaitgalio rytams supakuoti. Dedama: didelis pakas kavos+desertas / mažesnis kiekis kavos+desertas+puodukas / du puodeliai+truputis kavos+šokoladas :D

      Paišelionės irgi mano :D

Bendrabučio naujienos

              Oi, nemėgsta vienkiemio namukai vieni likti. Visai, visai jiems nepatinka. Kaip atpildą už ilgą nesilankymą siurprizą virtuvėj radom – pora kibirų žemių. Pirma mintis – pelės vidun įsigavo ir vazonuose su augalais pasirausė. Bet, kad pastarieji sveiki... Ir įspūdingo dydžio skylę grindyse, šalia žemių aptikom. Dar kempinių pritempta (kad minkščiau būtų :D). Šiandien sutikau labai drąsų ir smalsų žvėriuką – šermuonėlį arba žebenkštį. Nei manęs, nei Mokos nebijo, ant pamato sėdėjo ir galvą sukiojo. Drąsiai vidun šmurkštelėjo ir dingo kažkur... Konstatuoju – naują gyventoją turim ir nelabai aš juo džiaugiuosi. Visgi ne bendrabutis – galėtų, kaip pernai, kluone žiemot. Beje, šermuonėliai į raudonąją knygą įtraukti. O mes niekaip nenusprendžiam – žebenkštis ar šermuonėlis  troboj įsikūrė... Kažkas ant nukarusių staltiesių ir lovos užtiesalų kraštų suposi ir tikrai nuoširdžiai išdykavo... O dar tos pelės, kurios kol nieko namuose nebuvo, labai nuoširdžiai pasidarbavo. 

       O aš dar ir savo pirmąjį blyną pristatau. Gerokai pasvilęs ir dūmu atsiduodantis. Тrūkumų, trūkumėlių rinkinys, bet nuoširdžiai tikiu, kad kita dėžutė bus daug geresnė. Kitaip ir būti negali, kai mokslus kremtu pas puikiąją šių namų http://margi-dalykai.blogspot.com/ šeimininkę.

Šis tas naujo ir geeeero

 

     Parsitempiau šiandien du dideeeeelius maišus nuostabių vilnos ir trikotažo atraižų. Su pastaruoju iki šiol nelabai draugavau, mat siuvimo mašina paprastoji, bet pats laikas ir jį prisijaukinti. Dėlioju, grožiuosi ir matau prieš akis vilnonius žvėris spalvingomis sukniomis.  Ryte ir vėl dainuosiu ”Šią naktelę nemigau, nemigau…” Ech… paskolinkit laiko, ką?

     Ačiū Daivos menei https://www.facebook.com/pages/Daivos-Menė/290337540644, kuri pasidalino tokiu gėriu.

      Dabar ir mano padarai puošis madingais aprėdais.

Šuniški reikalai

Posakis, turbūt, iš tų laikų, kai vargšus ciuckius tik prie būdos laikydavo ir dar pašert pamiršdavo. Nors... turbūt kiekvienas pažįsta tokių kaimo gyventojų, kurie iki šiol panašiai elgiasi. Voljere uždaro ar prie „lenciūgo“ pririša, kotletų/sriubos likučių patiekia ir šunų mylėtojais save laiko.

Kartais pažiūriu į pilvuką prikimšusią ir ramiai parpiančią Moką ir pagalvoju, kad visai neblogas tas šuniškas gyvenimas :D Svarbiausia – kiekviena diena nuotykis. O aš apie tuos šuniškus reikalus pradėjau rašyt informacija norėdama pasidalinti. Atradimais.

Kinologija domėjausi... kiek save pamenu, nes viso gyvenimo svajonė buvo šuniukas. Labai suprantamai filmuke apie Karlsoną Mažylis sriūbavo „o šuniuko nebus?“. O šio spalio vidury Mokai visi septyneri suėjo. Man toks šuniškas amžius... na truputį graudus, nes jau negali sakyti, kad jaunas šuo. Niekaip. Netrukus ir septyneri metai, kai kartu esam – parsivežėm labai mažą mėnesio su trupučiu kukulį, kuriam dar ir ėsti sunkokai sekėsi.

Ir visus tuos šunininkystės metus veterinarų rekomendacijas paskaitydavau, į šunininkų forumus akį užmesdavau. Įsivaizduokit kiek visko prisigalvojau kai Moka nustojo rujot. Tiesiog visai neberujoja nuo to laiko kai įsigijom vienkiemį – 1,5 metų. O šiaip sveikas, guvus šuo. Internete visą informaciją susiurbiau, pas veterinarus vis klausinėjau – tokie dalykai labai rimtų ligų požymiais gali būt.  Tai dar ir šunę pačiupus visą ištyrinėjau, beveik po didinamuoju stiklu stebėjau. O pasirodo tikrai taip būna – jei nėr prieš ką rujot tai ir nereikia :D Vat taip. Kontaktų su giminiečiais vienkiemyje Moka neturi (meluoju šiek tiek – savo šuniškai giminei priklausančias lapes vaiko :D) tai ir nusprendė, kad neverta.  O man tiek baimių visokiausių buvo susikaupę. Tai ir dalinuos informacija – taip būna. Tikrai, tikrai. Gal daugiau yra tokių miestietiškų šeimininkų ir jų šunų, kurių gyvenimams pasikeitus, netikėtumai užklumpa.

Pašėliojimai. Netyčiniai

Galvot ir planuot reikia atsargiai. Labai, labai atsargiai. Nes aplinkybės kažkaip susidėlioja ir gaunasi tai ko norėjai, tik kitu metu :D

Seniai planavau pasiūti lėlę – subkultūros atstovę. Kadangi dabartinėse (oi, kaip kokia senutė išsireiškiau) nelabai susigaudau ir kompetencijos neturiu, mintyse pankiškas vaizdelis arba metalo muzikos atstovo portretas sukosi. Tik prieš tai mergaitišką lėlę pabaigti. Viščiuko geltonumo kaseles surišti. Vat čia ir iškrėtė man pokštą didelis, didelis kamuolys siūlų. Atrodė jis tikrai įspūdingai. Nesu mezgėja, bet sakyčiau, mažiausiai megztinio nugarai tokio kiekio užtektų. Ir pradėjau "teisingai mergaitišką" ševeliūrą  gaminti. Tik pasirodė, kad klastingas tas siūlų kamuolys be galo. Susuktas gudriai ir atitinka posakį „iš didelio debesio mažai lietaus“. Užteko tų siūlų tik skiauterei :D Viduryje didžiulis plastikinis kamuolys :D

Žiūrėjau, žiūrėjau ir nusprendžiau – tebūnie. Rezultas - lėlė „Pankų vaikas“ :D

Buvo idėja ir skiauterę teisingai sušiaušt... Senuosius metodus naudojant :D....

„Prūsų bobos“

      Išties tai akmeninės skulptūros, kurias „gyvai“ galima pamatyti Lenkijoje ir Karaliaučiuje. Jau iš pavadinimo aišku, kad jos - prūsų palikimas. Spėjama, jog „kažkokiu būdu stepių tiurkų – poloviečių kultūra rado atgarsį prūsų žemėse. Tiesa, poloviečių ir apskritai visų tiurkų akmeninės statulos dažniausiai laiko rankose ritualinį indą, o „prūsų bobos“ – baltų žemėse labai paplitusį ritualinį geriamąjį ragą“ A.Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795“, p.96.

            Beje, tiurkų kalbomis „baba“ – protėvis. Ir tos statulos visai neprimena močiučių su skaromis :D Ar teko matyti? Taip. Prie Olštyno muziejaus. Ir prisipažinsiu, mano vaizduotėje jos buvo didesnės. Matyt neatidžiai skaičiau knygas, o gal tiesiog smegenys jas didino.

Tai gal keičiam pabodusius nykštukus „bobomis“, a? .Rankomis austa drobė, rankomis siūta. Jau numačiau kaip patobulinti idėjos išpildymą – nesirinkčiau tokios grubios faktūros lino, kad lengviau reljefinį paviršių būtų formuoti. Na, ir manau pasunkinimas praverstų, kad stabiliau stovėtų. Šiuo atveju sumanymas buvo palikti neryškius kontūrus, tačiau stilizuotam reikalui, matyt gražiau būtų didesnis rankų, veido ir geriamojo rago ryškumas...

Pirmoji fotografija iš jau minėtos A.Bumblausko "Lietuvos istorijos", antras paveikslėlis – tos pačios „bobos“ piešinys („Lietuvos archeologija“ tomas 15, p.212). Trečiasis – mano darbas :D Statulos originalas randasi  Barštyne.

Bet sumanymas juk aišku, ar ne? Prisipažįstu, man jos kaip kokie sodo nykštukai atrodo. Ir saugo teritoriją... ir laimės bei protėvių apsaugos jomis galima linkėti. Laukiu laiškų :D 

Pagalvės ir kišenės

           Esate laimingas žmogus, jei jūsų namuose ant lovos/minkštasuolio ar fotelių nesivolioja krūvos daiktų. TV pultelis, saldainių popierėliai ir dar krūva neaišku iš kur atkeliavusių smulkmenų. Bet esate, hm.... , turbūt asketas jei niekada nekyla noras patogiai išsidrėbti ant pagalvėlių. Minkštai ir patogiai. Dar puikiai prisimenu laikus, kuomet namuose visus svečius sodindavau ant grindų paviršiuje paskleistų pagalvių :D Tiesiog kitaip vieno kambario bute niekas netilptų.

            Taip ir atsirado idėja pagalvei su kišene :D Linas, tekstiliniai dažai.

O dabar apie panaudojimą. Pamenu, jog studentiškai metais juokaudavom, kad ant knygų nusnūdus, ryte viską žinosi ir mokėsi. Tai paruoštukes į pagalvės kišenaitė sudėjus, manau visai patogu miegot būtų. Jei jūsų namuose esama tokių, kurie saldainių popierėlius mėto kur pakliuvo (jei ne – aš nuoširdžiai pavydžiu) tai manau, jog daug patogiau juos į kišenę sukišt :D Galima sudėti nosines verksniams. Tiems, kurie nuo kino filmų  susigraudina. Atrasti vietą po namus keliaujančiam TV pulteliui. Net jei kišenė liks nepanaudota – patogumas ir minkštumas malonus visais gyvenimo atvejais :D