Saldūs įkvėpimai

Nusipjoviau gabalą piršto ir kartu... tris savaites kokybiško gyvenimo. Kad jau ne driežų giminės ir galūnės neatauga, tai seniai susitaikiau, kad pirštas liks šleivas. Bet tas skausmingas ir komplikuotas gijimo procesas tikrai ne itin džiugino. Priverstinė pauzė darbuose gavosi. Kai kuriose srityse tai visai neblogai - mintys labiau išsikristalizuoja, kuomet neleki kaip nuogas į dilgėles :D Net kompu naudotis labai pavojinga buvo – vis užsimiršus trumpesniuoju pirštu klaviatūrą kepštelėdavau.  Ne gana to dar ir į blogo valdymo skydą patekt negalėjau – įspūdžiais dalintis teko pačiai su savimi. O susikaupė. kaip tyčia, tikrai nemažai. Bet gal dozuot reikia.

                      Po truputėlį grįžtu į normalų pasaulį. Pradžioj su mėlyna, reljefiškais gėlių raštais išmarginta dėžute. Įkvėpimas paprastas ir labai buitinis. Kepant keksiukus su juodaisiais serbentais (jie mėlynėmis turėjo apsimesti) ir migdolų riekelėmis prisiminiau tą nuostabios medžiagos atraižėlę. Tokią jaukią ir šiltą. Keksiukai, žinoma, dienos, kol dėželė išvys pasaulį, nesulaukė, bet savo ženklą paliko. Dydis tikrai pyragaitiškas – 9x6,5 cm.

Atsidarius – truputėlis spalvų ir raštų.

            O dabar truputis patirties buitinės. Vienkiemio graužikai, kad juos velnias kur nujotų, labai mėgsta... Ringuvos muilo drožles. Tas kur kūdikiams tinka – be kvapiklių, dažų ir dar visokiausių priedų. Gal reik užpatentuot kai garantuotą jauką, ar ką :D Bet tikrai nustebino ir vis kyla klausimas ar tiems mikimauzams pilvų nesusuka muilo pririjus. 

                      O man didžiausias klausimas – tai kaip dabar už tą prarastą laiką atsigriebt... na gi toks metas kai ir šiaip vos viską spėji, o čia dar pauzės būta.