Miestas ar kaimas?

Suvalgė, visas iki vienos... tik pakuotes paliko. Žebenkštėlė, kuri rudenį troboje buvo įsikūrusi, visas sėklas suėdė. Beveik dvidešimties rūšių čili pipirų kolekciją ir begales visokių likučių. O jau džiaugiausi, kad šiemet gerokai mažiau sėklų teks pirkti. Be to, ne taip ir lengva gauti kažką retesnio. T.y. į bet kurią parduotuvę užsukęs, nenusipirksi. Pernai tokiu metu jau tupinėjau apie čiliukus – lepūnus. Šiemet užsivėlinau. Vis tie darbai, iš kurių tik ausys kyšo, kalti. Ai, kaip visada – metu miegoti ir bandau kalnus nuverst :D Nieko naujo :D Vieną, naktį, iki septynių ryto prie kompiuterio akis varvindama, buvau pradėjusi savęs gailėtis – na kodėl, gi, kodėl visus darbus nukeliu į terminų pabaigą. Tada pasirodo, kad darbo bent tris kart daugiau nei pradžioje atrodė ir... viskas virsta karštlige. Namuose betvarkė, maistui keliamas tik vienas reikalavimas – kad tik greičiau pasigamintų, miegas atrodo didžiausia prabanga, o laikas pradeda lėkti neįtikėtinu greičiu. Bet, matyt, reik pagaliau susitaikyt su tokia savo savybe. Jei jau per tiek metų nieks nesikeičia... tai ir nepasitaisysiu :D

O dabar rimtai. Miestas ar kaimas? Ekstremaliai – jei kaimas tai vienkiemis, jei miestas tai Vilnius.

Žinoma viskas labai subjektyvu. Juk yra žmonių, kuriems ir Vilniuje kelionė į darbą trunka keletą minučių, šalia namų bent keletas prekybos centrų ir visą gyvenimą gali nekišti nosies iš miegamojo rajono. Man tas netinka. Tai lyginu:

1.      Transportas. Vienkiemyje pasirinkimo nėra – vienintelė galimybė judėti automobilis. Kaimukų gyventojai naudojasi dviračiais. Pirkinių krepšiai bei statybinės medžiagos… dviračiu gabenti ne itin tinka. Ypač kai iki didesnio miesto 30 km. Taip pat ir į darbą, esantį artimiausiame mieste, dviračiu nenuminsi. Mieste galima pasinaudot visuomeniniu transportu ar didelei bėdai ištikus – taksi. Bet tas atstumas iš vienkiemio iki miesto greičiau ir pigiau nusivažiuoja nei Vilniuje iš taško A į tašką B. Jokių kamščių ar milijono šviesoforų (jei skubi, būtinai visur raudona spalva švies :D). Idealu – kiekvienam suaugusiam vienkiemio gyventojui po automobilį.

2.      Maistas. Iki parduotuvės iš vienkiemio nenueisi. Tenka važiuoti. Artimiausiose, kaimų, parduotuvėlėse daugumos įprastų produktų nerandu. Arba jie gerokai brangesni nei dideliuose prekybcentriuose. Už tai būna alternatyvų – nežinomų gamintojų, tačiau pigių tam tikros grupės gaminių. Lieka tik linkėti smagių atradimų :D Vis prisimenu margariną kepimui. Neapsakomo kvapo bei konsistencijos :D Sunaudojau... nors ir labai suabejojau ar jis tikrai yra maisto produktas :D Bet esu ir puikių/skanių/pigių dalykų užtikusi. Didesniems apsipirkimams – parduotuvės mieste. Kai jos toli – disciplinuoja, daugiau atsargų prikaupi ir neleki ko nors užsimanęs į parduotuvę.

3.      Dar maistas. Galimybė užsiauginti daržovių, vaisių ir uogų. O, kadangi jas tikrai mėgstu... tai pirktinės nebeskanios jau. Ypač, kad daržininkauju be chemijos. Galima reziumuoti, kad įdėjus darbo, prasimaitinti kaime pigiau. Bet... tuomet geriau neskaičiuoti savo darbo laiko. Nes per valandą, kurią praleidžiu sukasinėdama daržą, dirbant kitus darbus gaunu pinigų tiek, kad tikrai nusipirkčiau daugiau daržovių, nei kad tame plote užaugs. Tai čia, turbūt, ir prie malonumų tas daržas/sodas?

4.      Buitis. Kaime, jei šaltuoju metų laiku išvažiavai savaitei ar dviem... rasi šaltus namus. Labai šaltus :D Net jei esi nuvargęs iki begalybės, vis tiek teks kaupti jėgas ir kursi pečių. Trobos pritaikytos stacionariam gyvenimui, kai kažkas visuomet yra namuose.  Taip pat vandens ir malkų tenka atsinešti. Dalykai, apie kuriuos bute net negalvoji. Na grįšiu iš kelionės – ten šilta (tiksliau bent nelabai šalta, nes šilumos senos statybos butuose reguliuoti nepavyks), vandens yra... Bet šildant pusę didelės trobos, šaltasis sezonas kaime pigesnis nei vieno kambario buto šildymas Vilniuje.

5.      Dvasiai ir dūšiai. Užkniso darbai Vilniuj, užlėkei į kokią galeriją. Ar bilietą į spektaklį/koncertą nusipirkai. Vienkiemyje... nepavyks. Artimiausi muziejai seniai apžiūrėti. Pasikeitimai ten minimalūs – nauja kokio tautodailininko paroda. Kartais vyksta spektakliai. Kainos mažesnės nei Vilniuje. Bet.. esminis skirtumas – ne tu renkiesi, turėdamas laisvą vakarą ir noro, kur nueiti. Bet turi taikytis ir ieškoti, kada kas vyks ir bandyti atrasti laiko būtent tada. Vėl gi – visuomeniniu transportu nenukaksi. Nežinau kodėl, bet mažesniuose miestuose nepavyksta atrasti antikvarinių knygynų, didelių knygų išpardavimų tiesiog knygynuose... Užtai visai netyčia dėvėtų drabužių parduotuvėje už 1 Lt pavyko sumedžioti Meksikos dailininko Tamayo reprodukcijų albumą. Džiaugiuosi be galo. Skaitantiems angliškai, o ypač trilerių ir meilės romanų gerbėjams, „skudurynai“ gali būt tikra ganykla. Nors nesu minėtos literatūros gerbėja, bet vis tiek atrandu kokią sudominusią knygą. Vėl gi už 1-2 Lt.

6.      Jei gyvenčiau tik vienkiemyje matyt beveik viską pirkčiau internetu. Su pristatymu iki artimiausio pašto skyriaus. Bet ne viską pavyks tokiu būdu užsisakyti... Beje, pastaruoju metu tai tikrai dažnai darome. Nes daug kuo tiesiog aplinkiniuose miestuose neprekiaujama. Arba kainos kartais nelabai suprantamos. Pav. sinteponas, dedamas į užkloto vidų, net tris kart brangesnis bei Vilniuje. Drabužių/batų pasirinkimo beveik ir nėra. O svarbiausia – čia žmonės tikrai dirba nuo..iki, daugumai klientai/interesantai sukelia galvos skausmą bei rūpesčių:D Ir labai smagu stebėti, kartu ir pardavėjos gailint, kaip vietinės tarnautojos (?) šokdina pardavėjas. Ištisa povyza rodydamos savo viršenybę. Čia gal dėl to, kad darbą turi??? Tokios tipiškos provincijos tetos :D Na ir šiaip, mandagumas čia... nelabai praktikuojamas. O šiaip nežinau, kodėl miesteliuose, kaimeliuose dauguma žmonių tokie nemandagūs ir stačiokiški. Bet gal čia tik man taip atrodo...

7.      Mažesniuose miestuose pigesnės dauguma paslaugų: servisai (tik nepamiršti – čia dirbama nuo 8 iki 17 ir dar su pietų pertrauka, labai rimtai vis nustembu, kad dar taip būna), stomatologai (kokybės neteko išbandyti), veterinarijos paslaugos, kompiuterių taisyklos ir pan.

8.      Na ko man tikrai trūksta – tai visokių mėsos nuopjovų ir pan. atliekų. Kadangi šunę šeriu RAW – t.y. žalia mėsa vis taikydama įvairovę, mėsos/kaulų/subproduktų procentus tai pasirinkimo čia nelabai yra. Pigiau ir patogiau būnant Vilniuj užsipirkti didesnius kiekius.

9.      Prisipažinsiu, kartais vienkiemyje, tamsiais vakarais, apima nejaukumas. Na, pagal statistiką, pavojingiausia Lietuvoje gyventi, būtent vienkiemiuose. Neprisišauksi, bėdai ištikus, nieko... Bet gi nepasiginčysi – kai kurie Vilniaus rajonai ojoj kaip garsėja.

10.  Bendravimas. Matyt, jei gretimuose kaimuose draugai įsikūrę kitaip. Bet mūsų atveju, vienkiemyje draugai visada laukiami, bet... derinti laiką tikrai reikia. Nes nėra tos galimybės trumpam – valandai ar kelioms susitikti. Kelionė ir nakvynė atvykstantiems užima laiko. Kai priimi svečius, vėl gi – dvi dienas turi iš savo gyvenimo tam skirti. Prabanga, tiesa? Na, geriems draugams nieko negaila. Bet tikrai mažai kas gali sau leisti keletą dienų tiesiog nedirbti, nesitvarkyti ir svečius linksminti. Bent aš labai retai. Paprasčiau susitikti mieste, neutralioje aplinkoje.

11.  Reikia susitaikyti, kad miškų apsuptame vienkiemyje internetas lėtas ir dar nuo vėjų/oro temperatūros ir kitų, tik jam vienam žinomų, veiksnių priklausomas. Darbų, kuriems reikalingas pastovus ir greitas ryšys, tenka atsisakyti.

12.  Savas kiemas. Gėris didžiausias :D Įvertins tik tiek, kurie visą gyvenimą butuose/bendrabučiuose praleido. O dar vienkiemio kiemas visai gerai... vasarą, kad ir su naktiniais galiu rytinę kavą kieme siurbti. Ir paukščių klausytis, po mišką dairytis. Man tai tikrai svarbu ir malonu. Kitas, miestietiškas, pasirinkimas – pro langą matyt automobilių stovėjimo aikštelę ir klausyti kaimynų keliamo triukšmo. O tylą aš mėgstu :D Nors pastaroji, realiai, vienkiemyje tik žiemą būna. Šiaip, priklausomai nuo metų laiko, oras tirštas nuo paukščių klegesio, briedžių/stirtinų/elnių rujos baubimo ir t.t.

Tokie tat trumpi palyginimai. Tiems, kas dėliojasi kur gyventi. Arba tokiems, kaip aš, kuriuos kartais pradeda varginti gyvenimas per dvi vietas, neskaitant darbinių kelionių. Kartais pradedu norėti stacionarumo, kai kelionės labiau pramoga ir prireikus daikto galvoji tik kurioje jis lentynoje, o ne kurioje Lietuvos dalyje, padėtas :D Susimąstau tai kur gi gyventi geriau :D