` Tylai nutraukti

Tylu tinklaraštyje.. ir net ilgokai. Pas mus pavasaris prasidėjo – pirmosios pempės ir gervės klykauja, balų gilumą tikrina. Patys tikriausi purvynai darosi, o darbuoti prie kompiuterio kartais net labai sunku – tik išlenda saulutė iš už debesio ir jau norisi į lauką. Gaivuma pakvėpuoti, pirmųjų sugrįžėlių - sparnuočių paklausyt. Kartais taip reikia to lengvumo ir gerumo...

            O tylu dėl to, kad norisi išlaikyti pozityvumą ir geros nuotaikos užtaisą virtualiuose vienkiemiuko namuose. Tik, jei nuoširdžiai, gyvenimas juk dryžuotas, ar ne?

            Kaip ir daugelis mano draugų bei pažįstamų naktimis ir dienomis sekiau įvykius Maidane. O dabar ir visoje Ukrainoje. Tiesiog noriu išreikšti pagarbą savo bičiuliui, žuvusiam Maidano aikštėje. Be vardo ir pavardės, nes vis dar tikiuosi, kad... vardas ir pavardė, tuose ilguose gyvenimus paaukojusiųjų sąrašuose, tiesiog sutampa. Kad nuotraukose tik panašus žmogus. Kad dar gausiu el. laišką iš Ukrainos. Ir, kad kaip ir žadėjo, vasarą atvažiuos į svečius...

            Ir dar paliūdėsiu, kad Valiukiškės nebeteko savo sielos – nebėra Arvydo Jankausko. Tiems, kas pavardžių neklausinėja, belieka garsųjį šlipsmedį priminti... Pats svetingiausias iš mano pažinotų žmonių. Tikrai, tikrai...

            Oi... kažkoks, visgi, nelabai pavasarinis įrašas gavosi. Bet, dirbtuvėlėse darbas vyksta ir tikiuosi greitu metu vėl dalintis tik gerais dalykais. Išsibarsčius kažkokia dabar: tarp darbų, reikalų, sėkmių ir nelaimių. Bet tuoj, tuoj... susirinksiu save ir vėl :D Juk visada yra dėl ko šypsotis. Taaaaaiiiip!