Pavasaris ir dramblys

                 Jei jau tiesą ir tik tiesą sakyt tai vasara-pavasaris-žiema-pavasaris. Taip reikėtų pastarųjų dienų orus įvardint. Nes po šilumos ir saulės gavom sniego su papustymais bei pašėliojimais. Dar ir šiandien keletas baltų plėmų po langais boluoja, o vėjas pasiutpolkes organizuoja. Virtuvėje besisukinėdama netyčia akis į langą nukreipiau - žiūriu plastikinė kėdė į laukus skrenda. Teko ją pasivaikyt ir uždaryt, kad nekeliautų po pasaulį.

                      O vakar sulaukiau Margų amatų pagalbos ir vėl turiu kartono atsargų. Džiaugiuosi be galo ir be krašto, nes namuose jau ilgokai kamavosi... dramblys :D Pats tikriausias, gėlėtas, kurio užbaigimui trūko gabalėlio kartono. Vakar vakare stvėriau drambliškus darbus, o šiandien šeštą ryto stryktelėjau iš lovos, kad galutinai užbaigti, paslėgti dėžutę. 

     Vidus labai, labai reljefinis. Toks labai, kad... net ne itin tvarkingai kraštai atrodo. Fotografuojant tie iškilimai šešėliuojasi ir atrodo kaip didžiuliai tarpai... Tai vat toks negerumas gavosi. O gal ir gerumas, nežinau. Nes ir gyvai žiūrint nelygu atrodo, tik matosi kodėl tas nelygumas – dėl reljefinio rašto, jo pasibangavimų ir iškilimų. Štai toks gėlėtas, gėlėtas ir pačiupinėjimui skirtas tas dramblio vidus :D 

      Siuvinėta rankomis, išorė linas, vidus.. nuoširdžiai prisipažįstu, kad nežinau, bet labai reljefinis :D 23x21x7 cm.

Serbentinė

       Dar viena dėžutė, kuri iškeliavo ir kol kas buvo nepristatyta tinklaraštyje. Šį kartą jubiliejinė. Tiesa, skaičiukas ne dėžutės skaičių, o gavėjo metus reiškia :D Nors, spėju, dėžučių skaičius panašus būtų.... Linas, siuvinėta rankomis.

Pavasario garsai ir spalvota dėžė

Kuo triukšmingiau vienkiemyje tuo mažiau norisi kalbėt. Parduotuvėje susipratau, kad stoviu priešais klausiančiu žvilgsniu žiūrinčią padavėją ir laukiu kol paduos tai ko reikia, bet... garsiai nieko nepasakiau. Pamiršau, kad maža ką aš ten mintyse vartalioju, ji tai gi negirdi, nesupranta :D Jokio poreikio vienkiemyje burną aušint – lauke tiek krykštavimo, rėkavimo ir čirenimo, kad net ir norėdamas neįsiterpsi. Aš kasmet vis sakau, kad gervių garsą kaip signalizaciją galima naudot – toli, toli jų riksmai sklinda. Gerai, kad daigai indeliuose tyliai prie langų tupi. Pradėtų šnibždėtis, temperatūrą ir drėgmę namuose aptarinėt tai nors į kitą trobos galą, kur pelės žiemoja, kraustykis... Bet jos irgi iš to smalsumo ir smagumo kartais pacypauja :D :D Ai, kol man į akis nelenda, gyvenamuosius kambarius aplenkia, kažkaip ištversim iki visiško pavasario. Bet lauke tai net nejauku – urvai, urveliai ir tuneliai. Sako, kad šiemet visur taip – dėl itin šiltos žiemos graužikų begalės. Prisiminus, jog pernai dėl tokios pat priežasties širšių spiečiai visiems ramybės nedavė... Oi, jaučiu, kad vasarą nuotykių netruks. Jau dabar šiltnamyje pasijaučiau panašiai kaip pačiais pirmaisiais metais vienkiemyje. Tuomet peliukai tiesiog akyse, tik ant žemės padėjus pupelių sėklas (pupeles, ką jau čia... :D) jas nusitempdavo. O aš vis pergyvenau, na kodėėėėl niekas nedygsta :D

            Jau išbandžiau dėžę prie bibliotekos – nuleidau ten tris ar keturias knygas. Pasirodo ne iš kart šlept pasigirsta, pradžioj jos pagarbiai kažkokia čiuožykla viduj pasivėžina :D Ramiau tapo, kad ne šiaip trinkt ir pražūva knygos.

            Pagaliau galiu pristatyti dar žiemą gimusią dėžę. Ji tiesiog į naujus namus ilgai keliavo, o aš nenorėjau siurprizo gadinti. Siuvinėta pagal dėžės šeimininkės piešinius. Dydį bandžiau išlaikyti originalų, spalvas irgi. Tik su kai kuriais atspalviais nepavyko tinkamai susidoroti – siūlai ne visuomet pagal flomasterių įvairovę gaminami. Internetu užsisakinėt pabijojau – kai spalviniai tik niuansai, net ir atsisiuntus gali pasirodyti, jog tas truputėlis skiriasi. Bet gaminti malonumas begalinis, ką sudomino – prašom kreiptis. Noriu dar prie tokių pasiknibinėti :D Gaunasi iki begalybės asmeninis daiktas. O kaip gi kitaip kai tokie piešiniai.

            Tra da dam. Lininė, siuvėta rankomis. 25x25x25 cm.

Denoraštis. Trumpai

      Oi, tas vienkiemio puslapis facebook‘e... https://www.facebook.com/vienkiemis.pasaulio.pakrasty?ref=bookmarks negerą įtaką daro. Tinklaraštyje įrašų mažėja. O gi jau ir kalendorinis pavasaris prasidėjo! Pas mus lietaus ir purvyno sezonas. Dar letenėlių antspaudų ant grindų ir lovų užtiesalų. Guminių botų ir šlapių kelnių apačių (pamirštu pasiraitoti). Už tai veiklos daugėja.  Nors šiaurės rytuose pavasaris ir vėliau atkeliauja, vis tiek jį jau jaučiam, kvapais ir garsais. Dar laiškiniais česnakais darže, snieguolių pumpurais, pavieniais bijūnų daigeliais, ankstyviausių tulpių nosimis. O šiandien gulbės giesmininkės koncertą surengė. Tai kas gi naujo. Atsitiktine tvarka.

                      Šiandien kilo mintis. Tiksliau iš pasalų užpuolė. Kiek laiko galiu išstovėti kregždutės poza. Nusprendžiau, kad eksperimentus geriau atlikti lauke – namuose dar pradės uždavinėt kvailus klausimus „Ką darai?“, „Kokią čia nesąmonę sugalvojai“. Tokie smalsavimai yra gerų idėjų žudikai. Išsigrūdom su Moka į lauką. Vėjas, lietus mums nebaisus – kregždutėms juk irgi visokio oro tenka paragaut. Stovėjau, drebinau kinkas, pati save teisinau, jog čia dėl vėjo taip trumpai viskas ir... supratau, kad jokio laikrodžio tai nepasiėmiau. Dar kartą eksperimento neatlikau – duomenys būtų netikslų. Nes drabužiai sušlapo, sverti daugiau pradėjo :D

                      Nusibodus knygas iš Vilniaus temptis tapau Rokiškio bibliotekos skaitytoja. Parsivežiau knygų, dalį jau sugraužiau. O, spėkit, kas dabar galvoje kirba? Tai gi niekada nesu perskaitytų knygų metusi į dėžę-surinkimo punktą prie bibliotekos. Jos specialiai pritaikytos tiems, kurie negali į biblioteką užsukti darbo metu, nenori bendravimo ar šiaip neturi ūpo eit vidun. Nebežinau, ar bereikia rašyti, jog labai nekantrauju aš  į dėžę knygą įmest :D Na gi įdomu :D Bet įsivaizduoju kaip ji ten vargšė šlepteli ir šiek tiek graudu pasidaro. Juk mėtyti knygas negražu. Bet gal ten įrengta kokia gaudyklė, kad jos minkščiau nukristų. Šiandien su guminiais paklampojau po kelią, pavirtusį purvynu, patikrinau maisto atsargas, orų prognozę – bent keletą dienų geriau niekur nevažiuot.

                      Moka ir vėl nustebino. Jau rašiau, kad kai pradėjom ilgėliau vienkiemyje užsilikti, gerokai baimės apturėjau. Nustojo šunė rujot ir viskas. O pasirodė, kad būna taip su kalytėmis, kai nėra prieš ką ir dėl ko :D Tai va – surujojo. Vienkiemyje. Dabar asmeninio švelnumo ir dėmesio nuolat reikalauja. Ir iš viso tokia gerokai prispangusi, surimtėjusi slampinėja. Aš jau ir atprasti spėjau nuo tokio kvanktelėjusio šuns namuose :D Visiškai namai ir atsipalaidavimas Mokai. Net miesto jau nebereikia.

                      Vasaros bei rudens „Niekada daugiau“, „Nereikia tiek“, „Ir kam reikėjo“, „Nėra kur sodinti“, „Išprotėsiu kibirais padažus virdama“... pavasariais negalioja. Mano prisiekinėjimai, kad daugiau jokių daigų plantacijų ant palangių (jei jau tiksliai – prie langų, senose trobose nėra palangių) užsimiršo. Rikiuojasi... o sėja tik prasidėjo. Šių metų liga – daugiamečiai augalai iš sėklų. Bet vis tiek man vis mažai atrodo, daugiau norisi, gerokai daugiau... Ai, jau beveik tradiciškai į svečius su dėžėmis daigų/daržovių/vaisių važiuosim. Dalintis smagu :D

                      Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi vienu dėželiniu eksperimentu. Bet kol į naujus namus neiškeliavo, šeimininkų nenustebino, rodyti nesinori. Ir kur man savo nekantrumą dabar dėti, a? Nebent į naujas dėžes pakuoti :D

                      Vis badau kastuvu žemę – kol kas dar įšalas... Bet dabar gi pats metas būtų čiupti darbus lauke – kol entuziazmas kunkuliuoja, kol dar nenusibodo, nenuvargino ir idėjų daug. Vaikštau ir galvoju kur ką naujai pasėti/pasodinti. O gal sumeistrauti ir patalpinti. O kur nepasiteisino gėlių kupsteliai ir suvažinėti ar nutrepsėti buvo... Toks geras, geras planavimo ir įsivaizdavimo metas... Metas fantazijai suklestėti :D Taip, taip darbai žiemą planuojami. Bet dabar taip malonu vaikščioti, stebėti kaip viskas bunda ir dar kartą viską perplanuot, peržiūrėt ir pergalvot...