2015 m. kovo 13 d., penktadienis

Pavasario garsai ir spalvota dėžė


Kuo triukšmingiau vienkiemyje tuo mažiau norisi kalbėt. Parduotuvėje susipratau, kad stoviu priešais klausiančiu žvilgsniu žiūrinčią padavėją ir laukiu kol paduos tai ko reikia, bet... garsiai nieko nepasakiau. Pamiršau, kad maža ką aš ten mintyse vartalioju, ji tai gi negirdi, nesupranta :D Jokio poreikio vienkiemyje burną aušint – lauke tiek krykštavimo, rėkavimo ir čirenimo, kad net ir norėdamas neįsiterpsi. Aš kasmet vis sakau, kad gervių garsą kaip signalizaciją galima naudot – toli, toli jų riksmai sklinda. Gerai, kad daigai indeliuose tyliai prie langų tupi. Pradėtų šnibždėtis, temperatūrą ir drėgmę namuose aptarinėt tai nors į kitą trobos galą, kur pelės žiemoja, kraustykis... Bet jos irgi iš to smalsumo ir smagumo kartais pacypauja :D :D Ai, kol man į akis nelenda, gyvenamuosius kambarius aplenkia, kažkaip ištversim iki visiško pavasario. Bet lauke tai net nejauku – urvai, urveliai ir tuneliai. Sako, kad šiemet visur taip – dėl itin šiltos žiemos graužikų begalės. Prisiminus, jog pernai dėl tokios pat priežasties širšių spiečiai visiems ramybės nedavė... Oi, jaučiu, kad vasarą nuotykių netruks. Jau dabar šiltnamyje pasijaučiau panašiai kaip pačiais pirmaisiais metais vienkiemyje. Tuomet peliukai tiesiog akyse, tik ant žemės padėjus pupelių sėklas (pupeles, ką jau čia... :D) jas nusitempdavo. O aš vis pergyvenau, na kodėėėėl niekas nedygsta :D
            Jau išbandžiau dėžę prie bibliotekos – nuleidau ten tris ar keturias knygas. Pasirodo ne iš kart šlept pasigirsta, pradžioj jos pagarbiai kažkokia čiuožykla viduj pasivėžina :D Ramiau tapo, kad ne šiaip trinkt ir pražūva knygos.
            Pagaliau galiu pristatyti dar žiemą gimusią dėžę. Ji tiesiog į naujus namus ilgai keliavo, o aš nenorėjau siurprizo gadinti. Siuvinėta pagal dėžės šeimininkės piešinius. Dydį bandžiau išlaikyti originalų, spalvas irgi. Tik su kai kuriais atspalviais nepavyko tinkamai susidoroti – siūlai ne visuomet pagal flomasterių įvairovę gaminami. Internetu užsisakinėt pabijojau – kai spalviniai tik niuansai, net ir atsisiuntus gali pasirodyti, jog tas truputėlis skiriasi. Bet gaminti malonumas begalinis, ką sudomino – prašom kreiptis. Noriu dar prie tokių pasiknibinėti :D Gaunasi iki begalybės asmeninis daiktas. O kaip gi kitaip kai tokie piešiniai.
            Tra da dam. Lininė, siuvėta rankomis. 25x25x25 cm.






2 komentarai:

  1. Jėga :) Čia jeigu trumpai. O jeigu ilgiau, tai labai linksmą dėžutę pagaminai. O naudos ją mama ar visgi vaikas (man piešėjui būtų gaila duoti...). Bet kokie charakteriai skirtingi: ir žuvies, ir karvės. Puikus tiek dailininkas, tiek ir meistrė. Abu verti vienas kito.

    O dėl siūlų: reikia tau spalvų paletės, kurioje matytum tikras spalvas. Tada galėtum užsisakinėti, kokių reikėtų. Bet tai irgi neišspręstų problemos. Juk vieno ar dviejų siūlų nesisiųstum. O kai prie jų dar visokių gėrių prisirinktum... Ir taip kiekvieną kartą, kai pritrūktų dar vienos kitos spalvos... Na, tu juk supranti, apie ką aš :D

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū. Na buvo planuota, kad vaikas naudos dėžutę, o kaip ten bus iš tiesų tai nežinau. O siūlų atsargas papildyt jau tikrai reikia. Mintiju užeit Vilniuj į rimtesnę parduotuvę, bet bijau... nes tada prasideda "pravers, oi kada nors panaudosiu ir t.t." :D :D

    AtsakytiPanaikinti