Su Šv.Velykom!!!

        Jaučiat, jaučiat jau čia pat. Su lietum, sniegu ir saulės blyksniais artėja Šv.Velykos. Visi vienkiemio gyventojai sveikina. Žodžiu, raštu, uodegom mojuodami, galvom kinkuodami, sparneliais mojuodami. Pavasariškai.

            O pavasaris vienkiemyje toks augimu ir triukšmu prasimušantis. Iš žemės lendančių augalų nosimis, paukščių balsais. Mieste pasireiškia miškeliuose gausėjančiomis girtuoklių gretomis ir po langais ūbaujančių kaimynų balsais. Ir ten jau pavasaris. Pats tikriausias. Ir šiek tiek atprastas – vakare Moką vedžiodama net krūptelėjau keletą kartų. Atpratau nuo tos realybės mieste – pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį vėlyvo vakaro pasivaikščiojimai neišvengiamai siejasi su kompanijomis pamiškėse. Ne visada draugiškomis, tačiau dažniausiai triukšmingomis.

            Mūsų prieš šventinis laikotarpis toks... mintis išvalantis. Kai turi dvejus namus, o didžiąsias šventes praleidi trečiuose, pats tikriausias kūno išbudinimas ir pamiklinimas gaunasi. Šepečiais, šluotomis ir kempinėmis šniūruoju, vorus po butą vaikausi. Moka gi mieste bado streiką paskelbė ir nuolat akis vartydama graudžiai žiūri – na ir ko čia dabar prireikė, kada naaamooo, į vienkiemy važiuosim. Mano argumentai, kad gi ir sodyboje, jei oras prastas, lovoje išsidrėbus parpia ir čia tą patį gali daryt, neveikia. O ir pasivaikščiojimai mieste turiningesni. Vien kiek kupstų reikia peržymėti, kvapų patyrinėti. Tik labai nesiseka šiandien šunei. Vis įsitaiso būtent toje vietoje, kurią reikia pavalyti, kažką perstumti, patraukti ar padėti. Tai taip ir keliauja po visą butą :D Nenuobodu, tikrai nenuobodu, kai turi šunį.

            Ir dar- gero kelio visiems, kurie keliauja pas artimuosius! Ir stiprybės tiems, kurie kaip ir aš, negali valgyti virtų kiaušinių :D Kartais jos tikrai reikia :D