Žydėjimas

Supratau, kad pertrauka labai užsitęsė. O aš sprogsiu jei neprisėsiu prie tinklaraščio. Kad noriu, reikia ir pasiilgau. Ir, kad vasara už lango ir šiapus lango. Nepaisant to, kas nepavyko, nesiseka ar tiesiog nesigauna. Vis tiek vasara ir nebeturiu teisės sakyti – „oi, man tai ne, nes.... tas, kitas ir dar trečias ant viršaus užsikoręs“. Vasara ir taškas. Kaip ir nenuginčijamas faktas, jog viskas kada nors baigiasi. Ypač nesėkmės :D O ir gyvenimu vienkiemis tikrai privalo džiaugtis. Nes... žydim! Kuo tikriausiai ir spalvočiausiai. Net mano „niekada“ akis džiugina. O sakiau bei rėkiau, kad pelargonijų, bobutiškų gėlių, niekada neauginsiu. Koks 40 vienkiemyje gyvena. Vienos žydi, kitos pumpurus krauna, trečios dar svajoja.

        Ir žydi, ir žada žydėt.

         Ir dar seiles rinktis skatina.

Vienkiemis tapo namais. Tais, kuriuose nuolat gyvenama. Vis sunkiau ir sunkiau į Vilnių išsiruošti. Tik tada kai kitaip neįmanoma reikalų sutvarkyti. Arba labai pasiilgstu konkrečių žmonių. Tylos periodas palaipsniui išvirto į sąlygas dirbti tik vienkiemyje, be blaškymosi per keletą namų. Kai rytą išgeri puodelį kavos lauke ir pradedi darbo dieną savo kabinete. Ne kokios nors kontoros, bet vienkiemio. Kai pajutus jog smegeninės darbas sulėtėjo yra galimybė išeiti į sodą, pažvelgti į žydinčias gėles, pasivaikščioti po žolę, padejuoti, kad namuose pilna uodų ir... pajausti, kad visi darbai įveikiami :D Nors sunkiai, po truputį tokios svajonės link žygiavau ir sunkiai ji, kol kas striginėdama, įsivažiuoja, bet turiu. Turiu tai ko norėjau – darbus vienkiemyje :D Su perspektyva didėti.

                  O mes nuolat sekam orų prognozę. Karštligiškai ir su jauduliu. Vis pajuokauju, kad krituliai tapo pagrindine pokalbių tema.  Pagaliau ryt ir poryt šventę žada – lietų. Tikiuosi taip ir bus, nes sausra. Tokia, kur tik liūdnai į šulinio gilumą gali žiūrėti bandydamas įsivaizduoti kelioms dienoms geriamo vandens užteks. Ir dar liūdniau žvelgti į augalus lauke. Visų prigirdymui vandenuko nėra... Prašom laikyti kumščius ir špygas, kad palytų. Vienkiemis nori gerti. Ir pažada dažnai pildyti tinklaraštį, pasakoti visas per ilgoką pertrauką susikaupusias istorijas. Ir girtis naujais žygiais bei atradimais. Aš, pavyzdžiui, jau dabar žinau, kad kitais metais tikrai nesudigs špinatai. Nei viena sėklelė nenorės augti :D Nes šiemet išsikėtojo gyvenimu besidžiaugdami. Gamindama maistą tik nukreipiu žvilgsnį į šoną ir tie žalumai patys sulenda į keptuvę, į salotas ir net į pyragų įdarus. Na nemėgstu aš špinatų, nemėgstu... o namuose esantis maniakas juos visur deda. Atsivalgiau ilgam. O kiek dar darže liko... teks į šaldiklį tremti.