Sausa pas mus be galo ir be krašto. Arba tas galas ir
kraštas giliai, giliai, kastuvu nepasiekiamas. Tikiuosi bent gruntinių vandenų
kažkur esama, nes šulinyje visiškos sausros grėsmė ausis jau kiša. O aš
šiandien taip... mergaitiškai ir moteriškai pagalvojau, kad gal reikėtų iš
džinsų išlįsti. Pastarosiomis dienomis, itin daug važinėjant, įlipus į
automobilį jie prie minkštos vietos prikepdavo ir versdavo jaustis ne tik tarsi
orkaitėje sėdėčiau , bet dar ir lyg į kepimo rankovę įsivyniojus būčiau. Šiandien
išsitraukiau savo mylimiausią, nuo praėjusios vasaros spintoje nuobodžiavusį
sijoną, batelius, marškinukus vasarinius... O tai kur aš anksčiau buvau, a???
Tai gi tokios aprangos proga ir lietaus gavau, ir atvėso, ir vėjas dar gerai
pakedeno. Namo parsiradus kelnės, megztinis ir net veltinio šlepetės – pats geriausias
apdaras pasirodė. Lietaus burtai, ne kitaip :D
Gali
žmogus ne tik lietaus apeigomis, bet ir gerų minčių užtaisais tikėt. Tikrai,
tikrai. Jau pasiguodžiau, kad pavasaris – tarsi ištisinis čiuožimas pakalnėn.
Bet ėmiau ir... skamba taip paprastai, bet... kažkaip susiėmiau ir pradėjo
mąstyt tik pozityviai. Ir tarsi lūžis. Visur ir visaip. Net naujakurių turim.
Bičių spiečius avily įsikūrė. Kadangi mūsų bitutės, iš rudens širšių
nuvargintos bei susilpnintos, neperžiemojo, tai naujakuriais labai džiaugiuosi.
Ir šiek tiek jaudinuosi kaip seksis su jomis susigyventi. Tokios...
savarankiškos naujakurės. Iš trijų avilių išsirinko būtent tą vienintelį kuris
nesukomplektuotas naujai šeimai. Teko nusileist – jei jau pasirinko būtent
šitą, tebūnie.
O kiemą
judesiu užpildo... strazdas. Visur esantis, viską žinantis ir viską
patikrinantis. Jau trečią rytą iš eilės, geriant kavą lauke ir rašantis dienos
darbus dingsta... spalvoti tušinukai. Nutapenu vidun trumpam (oi... nežinau
kaip ką tik atsikėlus nieko nepamiršt...) ir grįžus niekaip nerandu savo rašymo
priemonės. Versijos nuriedėjo, iškrito ar nukrito patikrintos labai kruopščiai.
Liko keletas įtariamųjų: kažkur vis prašampantis kėkštas, kuriam vasarą pas mus
ne taip įdomu kaip žiemomis, ir strazdas. Hm... kažkas tikrai vagia spalvotus
daiktus. Naujų spalvotų skalbinių segtukų gretos taip pat praretėję...
Dar
vienas gyventojas nurijo visas šparagines pupeles, o aš net nežinau ar bandyt
dar kartą jas sėti. Bet niekas nevalgo špinatų... :D Na ir kodėl mano ir laukinių
vienkiemio gyventojų skoniai sutampa...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą