Visko po truputį arba kaip mes laukiame Šv.Kalėdų

Prisiminiau šiandien posakį teigiantį, kad „optimistai niekada nesako – nesigavo, jie galvoja – nu tu matai, kaip čia įdomiai išėjo“. Tai man ta pauzė tinklaraštyje labai įdomiai gavosi – gi užsižiūrėjau, kad jau visi metai nuo jo atsiradimo.

Tikrai, pastaruoju metu niekaip iki rašliavėlių neprisiyriau ir net pradėjau bijoti mobilaus telefono. Nes jei jis skamba, vadinasi kažkas blogai – liga, avarija ar dar koks velnias. Bet viskas kažkada baigiasi. Tai tikiuosi tas sunkusi ir juodasis gyvenimo dryžis į pabaigą. Ir labai, labai laukiu Šv. Kalėdų. Su dėžutėmis ir dokumentų dėklais :D

O vienkiemio trobelėje, jei tik ilgiau neužsukam, gyvenimas virte verda. Žebenkštis (ta kuri į šermuonėlį labai panaši) tvirtai nusprendė susikraustyt virtuvėn. Šiene, kur praleido praėjusią žiemą, jai man nepatogu... Tai tik išvažiuok ir... naujus greitkelius vidun nusitiesus. Štai tokį vaizdelį radom paskutinį kartą... Galėjo bent uodega apšluot tas grindų drožles, nes man jau baisu, kad visą namą suvalgys :D

Bet šiaip, bent kol kas (ir spjaunu tris kart per kairį petį) – tvarkingas gyvuliukas (pamenu kaip vaikystėje aiškino – jei miške gyvena tai žvėris, jei su žmonėm – gyvulys. Tai čia neabejotinai reik pastariesiems priskirt). Ant staltiesės kraštų pasisupa, viską kas ant spintelių ir stalų sudėta patikrina. Pagal požymius tai dar ant visokių pakabintų maišelių jai patinka sūpuotis. Bet praktiškai nepriteršia ir  betvarkės mažiau nei po kokių graužikų invazijos. Tikrai :D Ir pastarųjų pėdsakų nei kvapo. Žebenkšties efektas – kaip katino namuose. Tikiuosi sekantį kartą nerasiu kokio apgraužto paukščiuko savo lovoj...

O aš... visus pasižadėjimus jau sulaužiau. Tuos, kurie tiegia, kad „nieko neatsidėsiu paskutinei diena“, „viską darysiu neskubėdama“ ir t.t. Tai va – dovanų dar trūksta, namuose chaosas, o aš jau  nebegalvoju kaip čia viską iki tų Kalėdų spėt. Mintiju ko čia dar galima nepadaryti ir pasaulis nesugrius. Nes visko realiai vis tiek nenuveiksiu.  

Tikiuosi pas Jus laukimas ramesnis ir be įtampos. To ir linkiu :D

Geriausias oras dargana. Aha...

                    Oi, įrašas tai pradėtas dar tada kai vėjai ūžavo už lango. O dabar pusnys dideliausios. Besmegenių statymo metas ir šiandien visai puiku lauke po sniegą klampoti. Bet... orai tokie permainingi, kad vis tiek manyčiau, jog dažnai pasenusį posakį „toks oras, kad geras šeimininkas šuns į lauką neveja“ reiktų keisti šiuolaikiškesniu ir realesniu „toks, kad geras šuo šeimininko į lauką netempia“. Ir čia taip manau net aš, kurios didžiąją garderobo dalį sudaro drabužiai kodiniu pavadinimu „atrodo kvailai, bet šilta/patogu/su šuniu vaikštant nieks nemato“. Bet kai iš dangaus vienu kartu dvi kritulių rūšys, lietus ir sniegas, krenta, o vėjas toks, kad reik saugotis atskrendančio plastikinio butelio (na šiuo atveju, tai tiems šiukšlintojams gerai užpakalius buteliais iškaršt)... tai nei mano spalvoti botai, slidininko striukė ir visa kita ekipuotė ne visuomet gelbsti. 

                      Ir ką gi pastebėjau aš tokiam orui esant? Kad iš visur kriuksiai pradeda lįsti. T.y. visokių spalvų bei storių kiaulystės. Atsiranda milijonai reikalų, kurių nukelt niekaip negali, tai gi teks daug laiko praleisti lakstant iš vienos vietos į kitą. Būtinai vėluos autobusas ir jau žygių pradžioje būni šlapias ir sušalęs bei labai nelamingas pilietis. Na jei yra nors viena bala, aš būtinai į ją įlipu. Jei ledukas – paslystu. Bet čia gal prie smagumų... nors gruodį jie dažnai vienoj vietoj. Ir pasipainioja dar reikalų nesutvarkius. Tai vat esu bankan su šlapiomis kelnėmis ėjus. Sausio vidury... Tas nelemtas ledas ir vanduo... vienoj vietoj :D

                      Pabambėjau, paburbėjau. O svarbiausias dalykas, kurį norėjau pasakyti  - labai pozityvus. Man tas tamsos metas toks... darbingas ir kūrybingas, kad net gaila kai ateina pavasaris ir dar tos vis karštėjančios vasaros užklumpa. Nuo birželio pradedu pati sau zurzėti, kad į Lietuvos šiaurę nusikraustyt negana – reik dar šiauriau lėkt. Rimtai. Na ką gi gero gali nuveikt, kai vienintelė mintis - šaldytuve užsidaryt. Ir iki rudens neišlysti. Kai vėl norisi kibti į darbus. Tas gruodžio laikotarpis toks... svajingas. Vis galvoju tam galėčiau/norėčiau tą pagamint, kitam – kitą. Visko niekuomet nespėju. Bet nuoširdžiai stengiuosi. Labai, labai.

                     

             Tik pastaruoju metu darbai tokie ilgai trunkantys. T.y. gamybos/kūrybos procesas tikrai netrumpas. Kol kas pristatyti galiu tik komodėlę – mano namų darbą  Kartonažo klasėje.

Saldūs įkvėpimai

Nusipjoviau gabalą piršto ir kartu... tris savaites kokybiško gyvenimo. Kad jau ne driežų giminės ir galūnės neatauga, tai seniai susitaikiau, kad pirštas liks šleivas. Bet tas skausmingas ir komplikuotas gijimo procesas tikrai ne itin džiugino. Priverstinė pauzė darbuose gavosi. Kai kuriose srityse tai visai neblogai - mintys labiau išsikristalizuoja, kuomet neleki kaip nuogas į dilgėles :D Net kompu naudotis labai pavojinga buvo – vis užsimiršus trumpesniuoju pirštu klaviatūrą kepštelėdavau.  Ne gana to dar ir į blogo valdymo skydą patekt negalėjau – įspūdžiais dalintis teko pačiai su savimi. O susikaupė. kaip tyčia, tikrai nemažai. Bet gal dozuot reikia.

                      Po truputėlį grįžtu į normalų pasaulį. Pradžioj su mėlyna, reljefiškais gėlių raštais išmarginta dėžute. Įkvėpimas paprastas ir labai buitinis. Kepant keksiukus su juodaisiais serbentais (jie mėlynėmis turėjo apsimesti) ir migdolų riekelėmis prisiminiau tą nuostabios medžiagos atraižėlę. Tokią jaukią ir šiltą. Keksiukai, žinoma, dienos, kol dėželė išvys pasaulį, nesulaukė, bet savo ženklą paliko. Dydis tikrai pyragaitiškas – 9x6,5 cm.

Atsidarius – truputėlis spalvų ir raštų.

            O dabar truputis patirties buitinės. Vienkiemio graužikai, kad juos velnias kur nujotų, labai mėgsta... Ringuvos muilo drožles. Tas kur kūdikiams tinka – be kvapiklių, dažų ir dar visokiausių priedų. Gal reik užpatentuot kai garantuotą jauką, ar ką :D Bet tikrai nustebino ir vis kyla klausimas ar tiems mikimauzams pilvų nesusuka muilo pririjus. 

                      O man didžiausias klausimas – tai kaip dabar už tą prarastą laiką atsigriebt... na gi toks metas kai ir šiaip vos viską spėji, o čia dar pauzės būta.