(Ne)miegančios atsargų kaupikės laikotarpis

Gyvenu kol... užmiegu :D Tikrai, tikrai. Naktį dirbu, skaitau kol paryčiais užmiegu. Šviesai spiginant ir dar visokiausiomis nepatogiomis pozomis. Dieną tą patį veikiu kol... užmiegu. Nes tų ketvertos ar penketos valandų naktimis ne visada užtenka. Kavą rytais geriu lauke ir mėgaujuosi rudens tyla bei lapkričio vidurio neprimenančiais orais. O kartais užmiegu su kavos puodeliu rankoje :D

Šiandien buvo šarkų laimės diena. Jei ir ne šitų paukščių, tai visokių atsargų kaupikų tikrai. Net pačiai juokinga kaip tokie paprasti dalykai  nuotaiką pakelia – radau atraižėlių, nėrinių ir kaspinėlių. Būtent tokių, kokių reikėjo. Puiki diena, ar ne? Kaip ir visos kitos, kuomet atsikeli iš anksto nusiteikęs geriems dalykams :D Dėliojant atraižas, vilnas ir planuojant bei svajojant kiek visko su tais turtais galima nuveikti pagaliau nušvitimas ištiko. Savo ligos pavadinį suformulavau – tekstilė. Taikomoji tekstilė tai yra. Mane ji žavi. Smagumas suteikti audiniams formas – nuo plokštumos, kuri ant stalo tiesiama ar į tos kuri skiautiniu pavirtus šildo, iki formų pačių įvairiausių. Žvėrių ir pagalvių. Ir net į dėžės, skirtingai nuo daugelis kartonažo mėgėjų, žvelgiu ne kaip į darbą su kartonu, o kaip malonų triūsą su audiniais. Skirtingo storio, švelnumo ir raštų. Juos galima siuvinėti, išpiešti ar tiesiog aplikacijomis apsiūti. Net palengvėjo savo ligą įvardinus :D Nes kaip gi paaiškinti žmonėms kuo užsiimi – vakar veltinio šlepetės ir dėžės pradžia, šiandien audinių dubliavimas šilko popieriumi, rytoj skiautinio pabaigtuvės ir dėžutės aptraukimas audiniu.. O gal veltinio pirštinaitės, o gal... Į svajonių sąrašus matyt metas įtraukti tekstilės mokslus. Dailės mokykloje pastudijuoti teko, o tekstilės ne :D

Dabar mįslę atspėkit. Devyni amatai dešimtas...? Ne, ne, ne badas. Bent jau tikiuosi. Dešimtas - betvarkė darbo kambaryje. Savaitgalį tvarkymosi šišo apimta ir dar paskatinta suvokimo, kad pradedu kraustytis ant virtuvinio stalo, nes saviškis per mažas, buvau įsisukus. Dvi valandas į lentynas, dėžės bei maišelius viską kaišiojau. Gražiai dėliojau ir paspausdama kišau. Tada atsisėdau dirbti ir supratau, kad nieko nerandu, viskas kažkur toli ir apskritai... Geriausiai randu daiktus kai jie „krūvoje ant lovos, kur arčiau durų, maždaug per vidurį“ arba „čia kažkur reikia pasiknist, tikrai turi būt“. Viskas tuomet greitai ir paprastai atsiranda. Darbo kambario susitvarkymas turėjo tik du pliusus. Kokį pusvalandį buvo gražu bei tvarkinga (paskui ilgai bambėjau ir visko ieškojau, kol grįžo kūrybinis chaosas) ir suteikė nepakartojamą reginį. Seną lagaminą su lino atraižomis uždarinėjau ant jo atsisėdus. Kitaip niekaip, o niekaip, užraktas nenorėjo fiksuotis. Tai kai jau prisireikė atidaryt... tik spustelėjau mygtuką ir dalis turinio įspūdingai šovė į viršų. Toks medžiaginis vulkano prasiveržimas. Nežinojau, kad taip būna :D

O vienkiemio gyvenime ruduo. Tylus, belapis ir žvitrus. Mokos šiandien iš kluono ilgai išprašyti nepavyko. Kažką šiene gaudė, urvus rodė, nosį į juos kaišiojo. Tik užvedus mašinos variklį apsisprendė – vaaažiuoooosiu, lekiu :D Jau galvojau, kad pirmą kartą gyvenime šuo pasirinks likimą namuose, o ne kelionę. Nors... yra buvę rytų kai šunė priekaištingai žiūrėdavo – gal dar pamiegam, gal niekur nevažiuojam, nusibodot su savo ekspedicijomis ir žygiais :D Bet ką vienkiemyje pastebėjau – šuns nuotaiką labai veikia oras. Saulėtą dieną striksi kaip jaunas šuniukas, o lietui lyjant parpia ant lovos, karts nuo karto ateidama glostymo dozės išsireikalaut. Namuose tik aš lietų mėgstu ir visai puikiai esant darganai jaučiuosi – lauko darbus galima atidėt ir ramiai namuose likusius klibinti. Berods sinoptikai ir prognozuoja dulksnas bei niūkalus atkeliaujant. Darbingas metas. Beje vakar susivėlinau ir į tradicinį mini pasivaikščiojimą su Moka jau prietemoje išsiruošiau. Rūkas toks, kad už trijų šimtų metrų nuo namų tik viena blausi, blausi švieselė matėsi. Jei ne ji visai nežinotum trobos, seno sodo ir dar ūkinių pastatų ten esant. Maskuojamės. Šiuo metu esu (ne)mieganti ir užsislaptinusi rūkuose tekstilės maniakė :D O kaip kitaip, ruduo gi :D

Kasdienybė ir terapija

Oi, kad jau užpuolę mane buvo... net pačiai dabar juokinga, kad taip jautriai ir baisiai reagavau. O istorija paprasta – iki šiol per gyvenimą jei ne valso ar maršo žingsniu tai pasišokinėdama tikrai liuoksėjau. Čia apie plaukuoseną kalbant :D Ataugo kudlos – nukirpo kirpykloje ir iki kito karto. O šį kartą... nusižengiau savo, per gyvenimą išbandytiems, kirpyklų vertinimo principams. Jei miestukas mažesnis – apsidairai aplink. Dažniausiai šukuosenos tokios – mokytoja, melžėja ir merginos juodai dažytais plaukais. Tada eiti kirptis neverta. Užeini kirpyklon ir žvilgteli į kirpėją. Dažnai bėgt kuo toliau norisi :D O vat ir nepaklausiau nuojautos, nepabėgau. Rezultatas – lizdas „a la kaimo mokytoja“ ant galvos. Tai pirmą kartą gyvenime taip užsipergyvenau dėl savo ševeliūros. Tarsi įdomesnių dalykų nebūtų :D Bet vis tiek... darbingumas labai ne koks buvo. Dabar visokiausių skrybėlių dairausi, rengiuos elegantiška tapti. Jei rimtai tai skrybėlėms visą laiką silpnybę jaučiau. Bet nei vienos kol kas neturiu. Vis atrodydavo, kad jos ir elgesio, ir aprangos, ir net gyvenimo būdo elegantiško bei rafinuoto reikalauja. Nors... gi skirtingos būna :D Būtinai išbandysiu. Kai rasiu arba pasigaminsiu man patinkančią :D Ataugs kada nors tie plaukai. Net šūkį sugalvojau – „Nėra kaimo kirpėjos, kurios triūso neištaisytų skrybėlė“ :D

O vieną dieną ir dar graužatis prisidėjo. Kai veterinarijos gydytojas gali tik patraukyti pečiais ir pasakyt „Tiesiog senatvė...“ norisi staugti. Bent jau ūbauti tai tikrai. Na kokia čia senatvė, Mokai juk tik aštuoneri. Ech... Ir pažaidžia, ir pakvailioja :D Mes net senus laikus prisiminėm. Kažkada, kai šunei buvo dveji, treji metai abi ruošėmės canicross varžyboms. Taip labai mėgėjiškai, savamoksliškai, bet smagiai. Abiems tiko ta veikla :D Jei kas nesusidūrėte reikalas toks – šuo gauna petnešas ir amortizuojančiu trosu rišamas šeimininkui prie juosmens. Tada smagiai, iš visų jėgų pirmyn žemėlapyje nubraižyta trasa – šuo tempia, o žmogus stengiasi neatsilikt, rėkaudamas kada pasukt ir kur link reikia bėgt. Taip ir nesudalyvavom nei vienose rimtose rungtynėse, o dabar jau ir per vėlu – šunims amžiaus limitas taikomas, o ir jėgos nebe tos.  Bet vat sugalvojau vėl pabėgiot, tiesa jau be diržų. Reziume – Moka primiršo komandas „Kairė“, „Dešinė“, o aš... jau po trijų šimtų metrų plaučius pasiruošusi iškosėti :D Na nebetinkamos mes jau varžyboms :D

Po kirpyklos, veterinaro... viskas man iš rankų krito. Teko imtis terapijos. Laužą kūrenom, kepsniukus lauke kepėm, dar ir savo šių metų vyno buvo proga paragaut. Šiltas vakaras visai lapkričio nepriminė. Ir... padeda tokia terapija, tikrai padeda. Šiandien minčių ir jėgų atsirado. Na, tikrai, ko gi nesidarbuoti ir gyvenimu nesidžiaugt. Kai gali namuose triūsti, pro langą lietumi grožėtis (oi, jo tikrai jau ir pasiilgus buvau), spragsinčių malkų klausyti. Vis gi gyvenimas gražus. Man rašant Moka kažką gero sapnuoja. Net šypsosi per miegus. Taip, taip. Šunys moka šypsotis. Ir akį pamerkti. Ir prajuokint. Ai, viską jie moka ;D

Dėžutės ir veltiniai vis gimsta. Tik rodyt kol kas negaliu – dovanos, siurprizai ir panašūs dalykai.

Kai atsargos ant galvos krenta

           Rūkuose ir ūkuose mes šiandien. Namuose garų tumulai – alus verdamas. Šilta ir kvepia :D Tik vienas trūkumas – dėžių tinkamai nufotografuoti niekaip nepavyksta. Lentynose sudėjus – tamsu. Lauke ne ką geriau – prieblanda nesibaigianti. Vis tiek kavą lauke geriu – negaliu atsidžiaugt ramybe ir oro gaivumu :D

            O dėžučių istorija „žiurkėniška“. Prisidžiovinau šiemet kaip niekad daug žolių – maistui gardinti, arbatoms plikyti (oi, šitų negeriu, bet žinau kas mėgsta). Į užsukamus stiklainius sudėjau, pasidžiaugiau kiek daug ir... netelpa. Net ne taip, o iš tiesų NETELPA į spinteles. Laikyti geriausia tamsoje, bet visose lentynose už durelių tų stiklainiukų prikaišiota. Ir tarp lėkščių, ir tarp puodelių. Rasti neįmanoma ir dar ant galvos nukristi grasina. Teko dėželiaut. Pradžioj idėja buvo ant kiekvienos dar ir po prieskonio lapelį išsiuvinėt, elegancijos šiek tiek pridėt. Bet kai stiklainis su raudonėliais guzą ant pakaušio įtaisė supratau, kad ne laikas dabar siuvinėjimams. Reik dėžių, kad atvirose lentynose gražiai rikiuoti galėčiau. Nors apie spintelę, tik prieskoniams skirtą dar kartais pasvajoju... 

            Kol kas trys. Reik dar bent dešimt....:D Dar ir su įvairiais dangtelių variantais pažaidžiau. Jei kažkieno virtuvėje panašios bėdos – rekomenduoju. Geras dalykas :D