Oi, kad jau užpuolę mane buvo... net
pačiai dabar juokinga, kad taip jautriai ir baisiai reagavau. O istorija
paprasta – iki šiol per gyvenimą jei ne valso ar maršo žingsniu tai
pasišokinėdama tikrai liuoksėjau. Čia apie plaukuoseną kalbant :D Ataugo kudlos
– nukirpo kirpykloje ir iki kito karto. O šį kartą... nusižengiau savo, per
gyvenimą išbandytiems, kirpyklų vertinimo principams. Jei miestukas mažesnis –
apsidairai aplink. Dažniausiai šukuosenos tokios – mokytoja, melžėja ir
merginos juodai dažytais plaukais. Tada eiti kirptis neverta. Užeini kirpyklon
ir žvilgteli į kirpėją. Dažnai bėgt kuo toliau norisi :D O vat ir nepaklausiau
nuojautos, nepabėgau. Rezultatas – lizdas „a la kaimo mokytoja“ ant galvos. Tai
pirmą kartą gyvenime taip užsipergyvenau dėl savo ševeliūros. Tarsi įdomesnių
dalykų nebūtų :D Bet vis tiek... darbingumas labai ne koks buvo. Dabar
visokiausių skrybėlių dairausi, rengiuos elegantiška tapti. Jei rimtai tai
skrybėlėms visą laiką silpnybę jaučiau. Bet nei vienos kol kas neturiu. Vis atrodydavo,
kad jos ir elgesio, ir aprangos, ir net gyvenimo būdo elegantiško bei rafinuoto
reikalauja. Nors... gi skirtingos būna :D Būtinai išbandysiu. Kai rasiu arba
pasigaminsiu man patinkančią :D Ataugs kada nors tie plaukai. Net šūkį
sugalvojau – „Nėra kaimo kirpėjos, kurios triūso neištaisytų skrybėlė“ :D
O vieną dieną ir dar graužatis prisidėjo.
Kai veterinarijos gydytojas gali tik patraukyti pečiais ir pasakyt „Tiesiog
senatvė...“ norisi staugti. Bent jau ūbauti tai tikrai. Na kokia čia senatvė,
Mokai juk tik aštuoneri. Ech... Ir pažaidžia, ir pakvailioja :D Mes net senus
laikus prisiminėm. Kažkada, kai šunei buvo dveji, treji metai abi ruošėmės
canicross varžyboms. Taip labai mėgėjiškai, savamoksliškai, bet smagiai. Abiems
tiko ta veikla :D Jei kas nesusidūrėte reikalas toks – šuo gauna petnešas ir
amortizuojančiu trosu rišamas šeimininkui prie juosmens. Tada smagiai, iš visų
jėgų pirmyn žemėlapyje nubraižyta trasa – šuo tempia, o žmogus stengiasi neatsilikt,
rėkaudamas kada pasukt ir kur link reikia bėgt. Taip ir nesudalyvavom nei
vienose rimtose rungtynėse, o dabar jau ir per vėlu – šunims amžiaus limitas
taikomas, o ir jėgos nebe tos. Bet vat
sugalvojau vėl pabėgiot, tiesa jau be diržų. Reziume – Moka primiršo komandas „Kairė“,
„Dešinė“, o aš... jau po trijų šimtų metrų plaučius pasiruošusi iškosėti :D Na
nebetinkamos mes jau varžyboms :D
Po kirpyklos, veterinaro... viskas man iš
rankų krito. Teko imtis terapijos. Laužą kūrenom, kepsniukus lauke kepėm, dar
ir savo šių metų vyno buvo proga paragaut. Šiltas vakaras visai lapkričio
nepriminė. Ir... padeda tokia terapija, tikrai padeda. Šiandien minčių ir jėgų
atsirado. Na, tikrai, ko gi nesidarbuoti ir gyvenimu nesidžiaugt. Kai gali namuose
triūsti, pro langą lietumi grožėtis (oi, jo tikrai jau ir pasiilgus buvau),
spragsinčių malkų klausyti. Vis gi gyvenimas gražus. Man rašant Moka kažką gero
sapnuoja. Net šypsosi per miegus. Taip, taip. Šunys moka šypsotis. Ir akį
pamerkti. Ir prajuokint. Ai, viską jie moka ;D
Dėžutės ir veltiniai vis gimsta. Tik rodyt
kol kas negaliu – dovanos, siurprizai ir panašūs dalykai.
Plaukai ataugs ir liks tik "smagus" prisiminimas. Jei ką, galiu rekomenduot tikrai laaabai gerą kirpėją rajono centre. 100 metų tik jai patikiu savo seną žilą galvą. Ne iš pigiųjų jos darbas (čia kaimo mastais matuojant), bet verta.
AtsakytiPanaikintiGaila, kad gyvūnai taip greit pasensta. Susigyveni susibūni su tuo sutvėrimu ir žiū... senatvė. Tikėkimės, kad Moka dar ilgai liuoksės po vienkiemį.
Lauksiu dėžučių pasirodant :)
Oi, jau tokiam pasiūlymui – kirpėjos rekomendacijoms tikrai neatsispirsiu :D Gal ne iš kart lėksiu, bet būtinai apsilankysiu. Moka dabar kieme zyles auklėja, kad į langus snapais nestuksentų :D
Panaikinti