Mini, mini, mini…

           “Mažų dramblių nebūna”. Ot ir ne. Ir dramblių, ir meškų mažų būna :D 7 cm ūgis meškai pats tinkamiausias jei nori ant medžio lapo sūpuotis. Ir į bet kurią kišenę tilpti. Net tuose namuose, kur nuolat sakoma “nėra vietos” nuodėmė būtų prieš tokias meškas burnoti.

          Meškutė šiek tiek puošeiva. Karoliai gal kiek per sunkūs, bet vėrinukas iš vieno perlo irgi neblogai, ar ne?

Specialus meškiškas kailiukas, tvirtinta sąnariais bei virvute.

Žiemai pasiruošęs zuikis

Meškos kojom tabaluoja ir ausis matuojasi, nosis blizginasi bei kitaip naujų namų paieškoms ruošiasi.  Bet gi turi jos ir draugų, kurie į “eterį” dar nepakliuvo. Šitas zuikutis pasaulį išvydo senokai ir jau tapo vasarinio mano darbo kambario sodyboje simboliu. Sėdi džinsų kišenėje (ant sienos tos kišenės pritvirtintos, tikrai zuikio savo sėdimąja nebandau suslėgt :D )  ir dairosi aplink. Taip melancholiškai ir svajingai vertina visus mano darbus.

Iš ties tai dar vienas padaras, kuris vargiai begalėtų būti dar labiau rankų darbo. Lietuvos avyčių vilną sukočiojau ir iš jos rankomis zuikį siuvau. Jokie šalčiai jam nebaisūs.

Pašnekesiai

    1.30 val. nakties Lietuvos laiku. Pokalbis Skype.

            - Ką veiki?

            - Nosį vaškuoju.

            - … … Aš rimtai. Gi vėlu Lietuvoj.

            - Rimtai. Nosį vaškuoju.

            - …

            - O kas neaišku? Vaškuoju meškai nosį. Kad blizgėtų.

Vat taip ir gyvenam.