Meškos
kojom tabaluoja ir ausis matuojasi, nosis blizginasi bei kitaip naujų namų
paieškoms ruošiasi. Bet gi turi jos ir
draugų, kurie į “eterį” dar nepakliuvo. Šitas zuikutis pasaulį išvydo senokai
ir jau tapo vasarinio mano darbo kambario sodyboje simboliu. Sėdi džinsų
kišenėje (ant sienos tos kišenės pritvirtintos, tikrai zuikio savo sėdimąja
nebandau suslėgt :D ) ir dairosi aplink.
Taip melancholiškai ir svajingai vertina visus mano darbus.
Iš
ties tai dar vienas padaras, kuris vargiai begalėtų būti dar labiau rankų
darbo. Lietuvos avyčių vilną sukočiojau ir iš jos rankomis zuikį siuvau. Jokie
šalčiai jam nebaisūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą