Apie... arba gera pradžia - pusė darbo. Tikiuosi.

„Vienkiemis – vienos šeimos ūkio sodyba, esanti toliau nuo kitų to paties kaimo sodybų“ Taip sako „Didysis lietuvių kalbos žodynas“.  Man tai – svajonės išsipildymas, kuris tikrai nėra tik kažkieno sodyba – po kiemą liuoksi zuikiai, sode apsilanko stirnos, o pelės, pelėnai bei žiurkės nuolat bando įrodyti, kad visa tai jų teritorija. O kur dar atklystanti lapė, pamiškėje vis sušmėžuojantys šerniukai. Paukščių diskusijos, drugelių šokiai.

Iš ties tai kūrybinių eksperimentų vieta, kurioje smagu svajoti, dirbti ir tiesiog gyventi. Kai man sakydavo, kad kaime diena pailgėja supratingai linguodavau galva – “taip, taip… nei kamščiuose dūsauti, nei kabinete rymoti” :D. Iš tiesų diena kaime ilgesnė, bet ne dėl transporto kamščių. Dėl to, kad čia atsiranda daugiau energijos, noro ir… kažkokio parako po uodega, kad atrodo kalnus galėtum nuversti! Vat taip ir gyvenam – tarp miesto ir kaimo :D Kaip paaugliškas maksimalizmas: jei miestas – tai sostinė, jei kaimas – tai vienkiemis. Ir kviečiam, seniai ir neseniai matytus draugus, į svečius– į pasaulio pakraštį. Kodėl ten? Nes visi bičiuliai, sužinoję kur įsikūrėm pradeda keistai mekenti – tooli... tai kur tai yra... o tai kiek km... Pasaulio pakrašty. Ne kitaip :D Net mano draugė, nuolat keliaunati po visą pasaulį, niekaip neprisiminė kurioje Lietuvos dalyje yra mūsų rajonas. Gal metas mažinti kilometrus smegeninėje?

Ir viena abejonė – labai ilgai nesuprasdavau žmonių, lendančių į internetinę erdvę. Atrodo, kad ir dabar nesuprantu. Dar ilgiau svarsčiau ar esu pribrendusi internetiniam dienoraščiui. Atrodo lyg ir... Bet... Nepabandęs niekada nesužinosi. Nei kaip kvepia rytai vienkiemyje, nei kaip patvinsta lietaus upeliai nei kaip gera girdėti pečiuje spragsinčias malkas.