Išgabeno Kalėdų senelis savo maiše veltinukų krūvą –
penkias poras šlepečių, mažučius batukus, pora rankinių, pirštinių keletą,
didelį ir šiltą šaliką. Dar siuvinių šiek tiek. Pačiu laiku spėjo – kol sniegas
nenutirpo ir rogės galėjo visur privažiuoti. Ir niekaip nesuprantu kur vėl tas
gruodis dingo. Iki Naųjų būtinųjų sutvarkyti darbų sąrašas sumažėjo, bet deja
neišnyko (dabar pasiteisinsiu – per ilgas matyt buvo:D Jei rimtai pūgos
sutrukdė ir aš čia visai nekalta :D ). O aš nespėjau nuveikti svarbiausio ir
mieliausio dalyko – susiorganizuoti Visiško Tingėjimo dienos.
Tai tokia nuostabi diena, kai galima visą ją praleisti
lovoje/hamake/baseine, o jei yra noro nors ir lauko būdelėje. Skaityti knygas,
kurias seniai norisi perskaityti. Žiūrėti filmus, kurie laukia to stebuklingo
laiko, kuris vadinasi „kada nors, kai...“. Idealiu atveju Visiško Tingėjimo dieną kavos puodelis
pats atsiduria rankose, vos tik apie jį pagalvojus. Maistas, kaip kokie kepti
karveliai (o kodėl gi negalėtų būti ir jie) tiesiog atsiranda iš niekur. Ir,
žinoma suteikia visišką palaimą gomuriui. Svarbiausia – nešvarūs indai
pranyksta visam laikui. Jie netyko kriauklėje, ant spintelės ar kokioje nors netikėtoje
vietoje. Visi norai tą stebuklingą diena išsisprendžia patys.
Tiesa, šiek tiek pastangų tenka įdėti - daugiausia
tvirtybės reikalauja pastangos išguiti iš minčių darbų, pažadų, reikalų
virtines. Ir bundančią sąžinę nukautuoti priminimu, jog didieji išradimai gimta
dėl... tingėjimo. Ir aš tikrai, tikrai tuo tikiu.
Žinau, kad šiais metais tokiais malonumais jau nebespėsiu
pasimėgauti. Bet kitais būtinai, būtinai. Pasižadu sau. Būtinai patirsiu
Visiško Tingėjimo dieną. Ir savo draugams linkiu tos nuotabios prabangos – kuo daugiau
laiko sau. Nuostabių dienų, kuomet galima atsiduoti malonumams ir paprasčiausiai
mėgautis. Pagal norus - spoksoti į dangų arba TV, klausytis muzikos arba tylos.
Ir... jausti, kad tai stebuklinga Visiško
Tingėjimo diena!
O mes taip gyvenam kasdien!
AtsakytiPanaikinti