Putpelėms prašome kreiptis į Kalvarijų turgavietės administraciją ir pirmosios Kalėdinės dovanos

Turiu tokią svajonę – sukaupti drąsą ir nufotografuoti Kalvarijų turgaus darbuotojus (?), gyventojus (?).  Ir čia, turbūt, visiškai nieko naujo. Kadangi šis turgus oficialiai užregistruotas dar 1903 m., manau, kad ištisos kartos vilniečių kasdien ar kas savaitę čia užsukdavo. Kai kurie vaikštinėtojai jį pamena dar tokį, koks buvo prieš penkias dešimtis metų. Mano asmeninė patirtis šiame kontekste tokia menkutė ir nepastebima – tiesiog pastaruosius beveik šešerius metus ten reguliariai perku mėsą šuniui. Na ir kartais žalumynus, daržoves, vaisius bei kitą gėrį sau.

Bet manau, kad viena Kalvarijų turgaus savybių yra ta, kad jis kiekvienam kitoks. Gal kas nors puikiai žino kokį vyną, ir ne tik, mėgsta sendaikčių pardavėja. Ir kokio dydžio porcijos praskaidrina jos gyvenimą. Mat teko regėti kaip prie gretimo stalo prekiaujančio kolegos šonai buvo gerokai apvelėti po šios moteriškės rankomis (tikrai, tikrai abiem) pasitaikiusia preke, nes per mažai įpylė. Tik nežinau ar vyriškis suprato kaip jam vis dėl to pasisekė – atsitiktinai pakliuvęs rankinukas lengvesni negu šalia gulėjusi sunki medinė rintė.    

Kiti, gi gal drabužius ar batus ten perka. Apie šią turgaus dalį nieko nenusimanau. Gal net yra ir tokių, kurie Kalvarijų turguje keptas vištas mėgsta :D Neragavau.

Tie, kurie į turgų įžengia pro paradinius vartus neabejotinai turi savųjų turgaus pradžios simbolių. O man vienas iš jų – prie mažojo įėjimo, netoli audinių parduotuvės, žiemą vasarą stovinti moteriškė. Taip ir norisi rašyti personažas. Nenuspėjamo amžiaus, visais metų laikais su kepure bei akiniais nuo saulės ir ta pačia, kaip įvardintų pagyvenę dzūkai, litanija. „Ot myšei, krys i tarakanov. Ot myšei, krys i taakanov“. Specialiai kiekvieną kartą prasuku pro tuos vartelius ar niekas nepasikeitė. Ar nieko nenutiko mano Kalvarijų turgaus simboliui. 

O dabar apie tai ką išmanau geriausiai – tai gi žalios mėsos skyrius. Dvokiantis vasarą ir mažiau žiemą :D Ir tai tvirtinu net aš, kuri perka nevalytus jaučių skrandžius ir po to juos dozuoja gabalais (žinoma prieš bet kuriuo metų laiku atlapoju virtuvės langą). Rinktis mėsą – ištisas menas. Reikia atrasti prie kurio prekystalio pirkti – manęs visai nežavi mėsuota, riebaluota grąža, tai gi kelis iš jų ignoruoju. Vienur galima rasti įvariausių organų, kitur geresnės vištų nugaros ir t.t. Bet svarbiausia – nežiūrėti į visą reikalą tik iš techninės pusės. Gal metus laiko aš vis prieidavau prie vieno prekystalio ir pamačiusi jaučio pautus arba penį klausdavau pardavėjos – „o kas čia?“. Ir ta vidutinio amžiaus moteris visada rausdavo, baldavo, pradėdavo mikčioti ir jai taip gėda būdavo įvardinti kelias kūno dalis. Kodėl būtuoju laiku? Nes vienu momentu mus abiems nusibodo tas žaidimas :D Jau prieš tai iš tolo matydavau kaip ji, man tik sušmėžavus horizonte, šypsosi. O vieną dieną abi pradėjom juoktis ir... supratom, kad gana. Už tai ten visuomet gaunu nuolaidą. 

Prie kito prekystalio dažniausiai klausia tik „kiek?“. Čia reikia suprasti vienetais :D Dar žinau, kada atostogauja mėsos padavėjas. Ir kas dažniausiai perka veršieną – mat dažnai turgaus senbuviai padūsauja, kad nebepamena, kad kas pirktų kilogramais. Dažniausiai tenka atsverti 100 g mažiems vaikams.

Ir kodėl čia prieš Kalėdas tą turgų prisiminiau? O gi, kad kiekvienais metais ten gaunu pirmąją Kalėdinę dovaną! Laikas nesvarbus – tiesiog antroje gruodžio pusėje mano mėgstamiausias pardavėjas pasiteirauja ar dar užsuksiu iki Kalėdų. Ir jei tikrai ne – būtinai atsveria bent pusę kilogramo puikiausių mėsos nuopjovų. Dovanų. Ne man, šuniui :D Ir palinkim vienas kitam gerų švenčių žinoma (kaip vasarą atostogų – visuomet būnu informuojama iš anksto, kad veltui nevažiuočiau ir žinočiau, jog šio pardavėjo tą savaitę nebus :D ). Ir aš pasižadu kada nors savo šunę atsivesti parodyti. O tada prisimenam, kad į mėsos pavilijoną šunims negalima. Bet man tai toooks Kalėdinis ritualas. Toks mielas ir įprastas, kad kartais sulaužau savo įprotį vengti prieš šventinės sumaišties ir tuo metu nesilankyti ten kur daug žmonių. Jei nepavyksta gruodžio vidury tai nors prieš pat  Kalėdas būtinai turiu užsukti į Kalvarijų turgų.

O „Google“ įvedus frazę „Kalvarijų turgus istorija“ po tituline-nuodorine eilute yra frazė „putpelėms prašome kreiptis į Kalvarijų turgavietės administraciją“. Atsidarius puslapį paaiškėja, jog tai tiesiog taisyklingo sakinio dalis. Bet man vis tiek vaikiškai juokinga. Taip, kad karts nuo karto patikrinu ar šis reikalas niekur nedingo interneto platybėse :D Šiandien dar yra.