Pavasaris. Pagaliau. Ne, ne. Tikrai jis man darbingumo
nepriduoda. Ir energijos pliūpsnių nejaučiu. O, kad jau tikslinti – tai yra ir
to gerumo ir noro ką nors doro nuveikti. Tik, vat ne tai, kas šiuo metu
svarbiausia :D Jokių ataskaitų ir radinių nesinori. Ir tada tai jau belieka
sakyt – te tau boba Devintinės, nusispjaut per petį ir... pasiduot tam
primityviam pavasariniams džiaugsmui. Ir lakstyt žiūrėt kiek sniego nutirpo, ir
ar rudenį sodintų gėlių peliukai tokią ilgą žiemą nesikramtė. Tada džiūgaut,
kad ten, kur dar rytą buvo balta, vakarop jau sniegas nutirpo ir... vualia. Po
pusmečio laukimo, visi išaiškėjo, jog ne tik peliūkščiams sodinau :D
Nuo ryto šiltnamyje aplik salotas ant pirštų galų
tripinėti – kad tik neišgąsdinti, ramybės nesudrumst. Nes visi žino, kad
stresas trukdo augti. Ir nors pirmieji
lapeliai jau nuskabyti, iki didelio dubens šviežių saaaalooootų dar daug trūksta.
Petražoles iš sniego skabyt ir saujom, saujom jas
patiekaluosna :D
Ryte viskas ūžia nuo paukščių balsų. Ir kyla mintis kiek
gi decibelų turi šalia įsikūrusių gervių klyksmai. O dieną pradirbus lauke ne
tik gyvenimas, bet ir pats sau pradedi atrodyti paprastas, paprastas. Toks
gyvuliukas, kuris džiaugias saulute ir nieko daugiau negalvoja. Tas
pasitenkinimas, darbus apžvelgus, kitoks nei per žiemą įpratę. Ne toks kaip
darbą protinį ar kūrybinį įveikus. Ir... su siaubu pradedu galvoti, kad
makaulėje tuščia daros nuo to pavasario. Ir metams bėgant pavirsiu tetule,
kuriai svarbiausia kada ką pasėti, visiems skalambyt, kad jos darže jau ridikai
sudygo ar po svetimas vagas braidant šeimininkams aiškint ką kur auginti. Tfu,
tfu tfu... tris kart per kairį petį. Nu bet reik gi tų primytiviųjų džiaugsmų.
Reikia ir tiek. Siurbti pavasario orą ir apie nieką negalvot.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą