Laiško magija

Kaip ir daugelis, tikrai esu skaičiusi ne vieną iš laiškų sudarytą knygą. Nuo profesinio susirašinėjimo iki meilės prisipažinimų. Ir kas kart apima toks jausmas, kad į svetimus gyvenimus braunies. Faktas kaip blynas – laiškai spausdinami ne dėl to, kad žmogus burokus moka išvirti ar indus pedantiškai mazgoja. Nors kiek tą nardymą po kitų pasaulį gali pats sau pateisint –  laiškų rinkiniai skirti asmenybei ar laikotarpiui perprasti, žinių ar emocijų pasisemti ir t.t.

Toks asmeniškumas man tie laiškai, kad jokios elektroninės žinutės neprilygsta. Bet spėju, jog ir dėl romantiško popierinių laiškų atsiminimo man taip veizėjas. Nes gi ir Skyp‘e kartais savo planais, svajonėmis, buities smulkmenomis tenka pasidalint, o kartais dar ir ohoho kokiais reikalais paplepėt. Bet tai neatrodo subtilu kaip popierinis laiškas. Apgalvotas, suplanuotas, žodžiais parinktais ar ekspromtu surašytas.

            Manau, jog visada prisiminsiu (na jei koks ponas alzhaimeris mane įsimylės tai tikrai ne...), kaip vaikystėje laukdavau laiškų. Nuo bendraamžių su kuriais susipažinau sanatorijoj, ligoninėj ar dar kur. Vaikiškuose žurnaluose susirastų susirašinėjimo draugų. Mamos draugų rašytų šventinių atvirukų. O džiaugsmas apimdavo vien voko kontūrą pašto dėžutėje pamačius. Tiesiog laiptinėj pradėdavau apžiūrinėt pašto ženkliuką ir svarstyt prie kurios kategorijos savoj kolekcijoj reikės jį priskirti. Pradinėse klasėse gal pusmetį gaudavau laiškus net iš Estijos ir tuo labai didžiavausi. Bet kadangi nei man, nei susirašinėjimo draugui rusų kalba nebuvo gimtoji ir jautėmės labai dideli bei savarankiški (taigi suaugusiųjų pagalbos prašyti neleido išdidumas)... gana dažnai ir visokių nesusipratimų pasitaikydavo. Pritrūkę žodžių ir, atitinkamai, lietuviškas bei estiškas frazes naudojom. Na, bet svarbiausius reikalus aptarti pavykdavo – aš pavydėjau dramblio Talino zoologijos sode ir šuns namuose. O man gerų pažymių ir to, kad neturiu penkių brolių, kurie atima saldainius, triukšmauja bei visa kaip kitaip trukdo gyventi :D O „Ronja plėšiko duktė“ pati geriausia knyga. Na, dar kažkokia apie plėšiką buvo...

            Ir iki šiol atmenu, kaip mama mokė, jog laiškuose pirmiausiai reikia klausti kaip žmogus gyvena, kaip jam sekasi. Ir tik tada jau savo istorijas rašyt.  Na, toks paprastas ir savaime suprantamas mandagumas. Bet kartais taip sunku to laikytis būdavo, kai mirtinai reik kuo skubiau pranešt sanatorijos draugei, kad parašė jos „bernas“ iš Ukrainos ir guodėsi, kad negauna iš jos laiškų. Kai tau dvylika, tai tikrai pasaulinės svarbos įvykis :D Ir jau neatsimenu ar tokiais atvejais laikydavausi etiketo. Tikrai nepamenu :D

            Kadangi mėgstu bibliotekoje lankytis ir dar antikvariniuose knygynuose sukrautose leidinių stirtose panardyti, tai kartais tenka gana keistokomis aplinkybėmis į svetimus gyvenimus dirstelėti. Visiems aišku, kad laiškai ir atvirukai yra puikios formos, tarsi sukurti knygos žymeklio funkcijai atlikti. Kartais jie ten ir lieka visam laikui. Nors radusi bibliotekos knygoje raštelį ar laiškelį, jį gražinu drauge su knyga. Labai abejotina, kad šeimininkai pasiges, bet... gal gi kam nors bus svarbu atgauti vieną asmeniškiausių daiktų.

            Manau, kad kuo senesnis leidinys, kuo labiau užkištas knygyne (kaip vertės neturintis), tuo didesnė tikimybė jame ką nors aptikti. Ir visai čia aš rimtai. Ypač jei kažkas išparduoda paveldėtą biblioteką. Juk niekas tų knygų nevarto ir netikrina – supakuoja ir džiaugiasi, kad knygynas po litą superka. O ką paskaityti, kartais ir nusišypsot, atrasti galima. Vienas smagesnių aptiktų atvirlaiškių: „Gyvenam gerai. Sirgom. Nusipirkoms kiaulę. Daug bulvių. Neatvažiuosiu. Kaip gyvenat?“. Labai drebančia ir neišlavinta ranka rašytas 1973 m., siųstas iš kaimo į miestą. Kitoj knygoj aptikau pirkinių sąrašą, kuriam mažiausiai dvi dešimtys metų. Toks šeimyniškas sąrašiukas – duona, pienas, grietinė, batai Adomui, kojinės Agnei. Būtų paprastas užmaršaus žmogaus lapelis, jei ne vaikiška rašysena iškeverzotas prierašas apačioje „Adomas batus turi. Pirkit Agnei“. :D

            Gėlininkystės knygose dažni augalų, kuriuos leidinio savininkas planavo įsigyti, sąrašai. Viename literatūros klasikos leidinių esu aptikusi pobaisį portretą su riebių epitetų mokytojai virtine. Dar senų bilietų, saldainių popieriukų, džiovintų augalų ir net suplotą vorą. Bet laiškams ir atvirukams tokie lobiai tikrai neprilygsta.

            Deja, deja... Paskutinis mano bandymas išsiųsti paprastą laiškutį draugui baigėsi gana linksmai. Pradžioje supratau, kad adreso nežinau. Bet kaip ten patekti – puikiai atsimenu. O kai paskambinau pasitikslinti, sužinojau, kad žmonės net pašto dėžutės neturi. Vat taip.