Metai

          Iš tiesų tai jau daugiau nei prieš mėnesį buvo metai kai pirmą kartą įžengėm į SAVO SODYBĄ. Įžengti – tinkamas žodis, nes šabakštynai daug kur gerokai virš galvos buvo. Ir ta pirma nakvynė be šilumos ir elektros, vagišių išdaužtą langą troboj rastu pūkiniu užklotu apkamšius... Ant turistinės viryklėlės virėm arbatą, šildėm vyną, bet dantys vis tiek iki ryto barškėjo. O kojas nuo lovos žemyn nuleidus, jas gerokai vėsino grindis padengęs ledas. Nors beveik pusmetį rytinę kavą gerdavau tik lauke. Bet kokiu oru. Nes... tokia ta truputį buržujiška mano svajonė buvo – mėgautis kava kieme, o ne į mūrinę buto sieną žvelgiant. Siurbt rytinius gamtos garsus ir kvapus, spoksot į gyvius belakstančius ir skraidančius.

            Atradimų ir patyrimų pilni metai. Vieni malonūs, kiti juokingi, o visi kiti... šiaip išsirūšiuoja :D Sužinojau begales dalykų: nuo savęs pažinimo ir drąsos daryti tai kas patinka iki buitinių reikalų (kiek malkų reikia, kaip atšveisti penkerius metus nevalytus langus, ką daryt kai niekas nesutinka šiukšlių išvežti ir t.t.). Atrodo, net sunku ir nupasakot, kiek naujų perversmų gyvenime.

            Tai gi tai gi... pradedam nuo mano naivumo ir tos rožinės svajonės. „Kai turėsiu savo trobą auginsiu mažiausiai šimtą rūšių kambarinių augalų. Lempas žiemą sustatysiu, sąlygas išskirtines sudarysiu ir dar polkas jiems šoksiu, lopšines valkarais dainuosiu“. Cha... teoriškais aš žinojau, gudri gi kartais. Bet vat praktiškai sunkiai buvau įsisamoninus faktą, kad kai išvažiuoji žiemą tai brr... kaip šalta name pasidaro. Ir tie šimtas lepūnų labai greit gali virst žalia apledėjusia koše.

            „O lauke tai pro daržoves, prieskonius ir kvietkus iš vis nieko daugiau nesimatys. Dar, pieva pusiau laukinė, dar sodas senas, dar vieta teisingiems vasaros vakarams su taure vyno ar bokalu alaus“. Aha. Laiko ir finansų limitas tiek dekoratyvinių augalų nepatempia, net labai įsiręžęs. Raumenys irgi ne geležiniai – taip greit dirvono kastuvėliu neapdorosi :D

           

            O jei jau apie rimtesnius dalykus, tai vienkiemis toli nuo didmiesčio yra vieta, kur... turi daugiau norų vien dėl to, kad nėra galimybių. Painiai, ar ne? Bet kai tau teatras, paroda ar kino seansas yra paprastai pasiekiama tai ruošimasis ten apsilankyt trunka labai ilgai. Kartais tiek, kad ir nebenueini. Būna jog vien galimybės turėjimas kažkaip ir patenkina tą poreikį :D Paradoksalu. Bet kai negali kada užsimanęs užsukt, kad ir su draugais papliurpt, tai darosi daug svarbiau ir labiau vertinama. Ir čia visai rimtai – būdama Vilniuj daug labiau rikiuoju savo norus ir eidama iš bibliotekos pasivaikštau po senamiestį, užsuku kur nors ir t.t. Nes gyvendama mieste vis ruošiuosi, ruošiuosi ir... pralekiu pro šoną, sakydama „ai, kitą kartą“. :D

            Baisu ir įsismarkaut su tais atradimais, kai gervės aplink klykauja, pempės šoka, o šunė vis stirnos ar lapės dairos. Bet vienas mane labai, labai nustebinęs dalykas iki šiol sukelia streso. Žmonių, įsivaizdavimas, kad vienkiemyje turi džiaugtis bet kokiais svečiais, bet kuriuo metu. Ir ne tik džiaugtis, bet ir laiko bei noro turėti su jais bendrauti (nes gi dirbi namie, vadinasi nedirbi.... hm...), nors iki tol daugelį metų nei į svečius veržės, nei kviesti kas nors rengias. Tai, čia tas dalykas, kuriuo iki šiol negaliu atsistebėt :D Nors gyvenant šalia miško siurprizų  daugiausiai pateikia... gamta. Tai pavasaris niekaip parvykt nenori, tai pirmąjį derlių kas sušlamščia, tai iki tol nematytas paukščiukas po nosį praskrenda. Ir vis džiaugiuosi, kad nepraėjo nuostabos džiaugsmas, mėgavimasis tyla, miško garsais ir tas gerumas, kai kas dieną atrandi ne tik kiek naujų darbų reik nuveikti, bet ir turi galimybes stebėti kaip kažkas auga, keičiasi, užsuka ar prabėga. 

            Kaip nesistebėsi, kai tokie padarai lizdus susisuka :D

      Beje, paskutiniosios nakvynės bute metu, gan rimtas panikos priepuolis kilo. Vidury nakties triukšmas pasklido ir mano apsimiegojusios smegenys sureagavo kaimiškai – nusprendė, kad trobon mažiausiai koks briedis įsibrovė. Nuo mano panikos ir šunė sunerimo. Erzelį sukėlėm neblogą, kol supratau, kad kaimynas savoj vonioj prausiasi...