Istorijos – Sąmyšis laiptinėje

Šiandien kikenau ir... užkasinėjau sudygusius žirnius. Lietaus nebuvo, Mokos pėdsakų nesimatė tai ir kaltininkas nerastas, bet visi paviršiuje atsidūrė. Prisiminiau tas smagiąsias profesijas – nuvirtusių pingvinų pakėlėjas (mat patys atsistoti nesugeba...) ir pan. Dar labiau pati sau nuotaiką pakėliau :D

Daržuose  tikras pavasaris prasideda - pagaliai ir šakos dera. Ir dar pėdutes visur palieka. Taip jau būna kai žemės ūkiu drauge užsiimam – aš ir Moka. Kai nusibosta ciucei tikrinti kas po mulču gyvena, koks sliekas nosį iš žemės kiša, žaislų – pagalių siautėjimai prasideda :D

Džiaugiuosi, kad dar vieną dieną pavyks išvengti parduotuvių ir miestų su paklaikusiais lakstytojais: „Aa.... dar reikia to, nenupirkau ano ir oiiii....“. Aišku, ir mane užklups tos Velykos. Su visais kiaušiniais, svečiais ir nešvariomis lėkštėmis užgrius. Bet iki šeštadienio jas ignoruoju ir apsimetu, kad tiesiog džiaugiuosi pavasariu. Ir gyvenimu. Ir darbais. Ai, viskuo aš džiaugiuosi, kodėl gi ne.

Įžanga beveik ilgesnė už šios savaitės istoriją. Ir dar ne į temą. Na, bet kažkaip norėjosi apie tą kasdienybę paplepėt tai ir nesusilaikiau. Beje, prie istorijos dar ir datą radau – rašyta prieš penkerius metus. Vienkiemiukas tada buvo tik vizija tolima ir neapibrėžta.

Sąmyšis laiptinėje

Vieną vėlų vakarą, kai Morka pilnu pilveliu ramiai snūduriavo fotelyje ir jau beveik sapnavo ančių pulką, laiptinėje pasigirdo klyksmas:

-          Gelbėkite. Kaimyną skriaudžia ir mane paskandinti bando, - ne savu balsu šaukė moteriškaitė iš trečiojo aukšto.

Atskriejo atsidarančių durų garsai ir Morkos ausis pasiekė nerišlus pasakojimas, jog kaimynės butą tvindo vanduo.

-          O dar ir grumtynių garsai girdėti, - į buto, kuriame gyvena katinas Pranas, duris pirštu baksnojo kaimynė.

Visi kaip reikiant sunerimo.

-          Reikia gaisrininkus kviesti, - siūlė dėdė Juozas.

-          Supermeną. Čia būtų tikras reikalas, - savo nuomonę bandė įpiršti užsimiegojęs kaimynų berniukas.

Visgi po trumpo pasitarimo, dėdulė Juozas sukaupė drąsą ir, iš narsumo net suprakaitavęs, pabeldė į duris. Garsai viduje nesiliovė. Kaimynui prisireikė dar keletos minučių, kad sutelktų visą ryžtą ir paklebentų durų rankeną. Ją tik palietus durys atsivėrė ir visiems tarp kojų pranėrė siaubingai išsigandęs bei šlapias katinas  Pranas. Net neatsisukęs, jau nekalbant apie pasisveikinimą,  jis išlėkė lauk iš laiptinės taip, kad tik uodegos galiukas sušmėžavo.

-          Šitam tai kaip reikiant kliuvo, - žinovo balsu ištarė dėdė Juozas. Tačiau drąsos šis teiginys niekam nesuteikė ir visi kvapą užgniaužę laukė kas gi bus toliau.

Netrukus tarpduryje pasirodė ir tikrasis Pranas – senučiukas katinėlio šeimininkas.

-          Greitąją kvieskite, greitąją, - jį išvydusi šūkauti pradėjo viena iš kaimynių.

-          Ne, ne, ne, reikia, - visas šlapias ir kruvinas, gynėsi kaimynas suplėšyta marškinių rankove bandydamas nusišluostyti veidą.

-          Ir kas gi jus taip išgrąžino, - vienas per kitą ėmė klausinėti kaimynai.

-          Blu- blu- blu- sos čia, blusos, - iš sumišimo net mikčioti pradėjo Pranas.

-          Aš tam plėšikui tai parodysiu, tuos aš jį į miltus sumalsiu, - šūkavo dėdė Juozas pagaliau pasijutęs saugiai ir visai nesiklausydamas pasakojimo.

-          Kokios blusos? Gal iš kosmoso kokios, kad taip pasidarbavo, - Igno akyse pasirodė smalsumo žiburėliai.

Kaimynas Pranas tik gailiai atsiduso:

-          Pačios paprasčiausios blusos. Katinėlis kailyje parsinešė. Tai aš ir bandžiau jį specialiu šampūnu išmaudyti. O jau dvokia tas skystis, kad jį kur...

Kažkas neišlaikęs prunkštelėjo ir tada jau visi pradėjo kvatotis. Net ir gretimų namų gyventojai žino, kad katinas Pranas ne tik labai savarankiškas ir saugantis savo savigarbą, bet ir gerokai privengiantis vandens. Kur ten privengiantis – jis tiesiog nekentė to šlapio daikto. Ir kai prasidėdavo stiprių lietų metas, Pranas ištisas dienas iš namų kojos nekeldavo. Mat apeiti kiekvieną balą tapdavo neįmanoma, o sušlapti letenas katinui beveik prilygdavo pasaulio pabaigai.

-          Na ir drąsus gi jūs kaimyne, - galva lingavo Juozas, - Praną išmaudyti. Sugalvok tu man, - iki ausų išsiviepęs juoką tramdė dėdulė.

-          Mh, mh, - susigėdęs lingavo senukas Pranas. – Tik vat katino gaila. Kažin ar begrįš namo.

-          Kur gi jis dings, jis gi tik lovoje miega. Ir dar apklotas, - ramino kaimynai.

Tikrasis Pranas tik atsiduso ir visą savaitę vaikščiojo paniuręs, kol vieną rytą po langus žvaliai prašvytravo su maišeliu pilnu žuvies.

-          Pranas grįžo. Pasiilgo jis manęs, - išdidžiai atsakinėjau į klausiančius kaimynų žvilgsnius ir visi lengviau atsikvėpė. Nes be Prano buvo liūdna ne tik jo šeimininkui, bet ir visiems kitiems. Juk malonu kai aplink kojas glaustosi tok pūkuotas padarėlis. Arba nagus į kaimyno kelnių klešnę pradeda galąsti. Gi, vis tiek smagu pažiūrėt.