Kai lyja...

Kasdien prisėdu prie įrašų ir... užmiegu :D Susimąsčiau ar čia taip nuobodžiai viskas gaunasi, bet ne. Priežastis kita – vis gerokai po vidurnakčio rašliavas kurpt pradedu ir nuovargis įveikia :D  Po dvylikos metas pavojingas – karietos moliūgais virsta, kaukai ir velniai baladotis pradeda... Vat griebiau save už čiuprynos ir pačiam dienos gražume papasakosiu kaip einasi.

                      Lietaus mes įkalinti buvom, o dabar kelias balomis bei purvynais pavirtęs, laukiam saulės bei šilumos. Tik dangus dailesnis, žydresnis pasidaro lekiam prie avilių žiūrėt kaip naujakuriai laikosi. Šalta ir bitutės nosies lauk nekiša... Prognozės sako, kad jau ne už kalnų tie gražūs orai.  O kai lyja norisi daryti tik du dalykus – skaityti apie bites ir meškas siūti. Net pačiai keista kaip čia taip gaunasi – meškos ir medus :D  Ai, dar apie daigus bei daigelius šokinėti, girdyt juos, į šviesą sukioti ir šiaip kalbinti.

                      Tai va kas pas  mus po medžius laipioja. Ūgio nedidelio, viso labo 8,5 cm, tai žalos nepridaro, šakų neišlaužo. Bet supasi, šypsosi.

Vėjui pučiant taip sunku buvo meškį nutvert, kad net prisegt teko. Nenustygsta vietoj, nors tu ką... Gal ir žiaurokai atrodo, bet jam tikrai neskaudėjo. Iki ausų išsiviepęs vėjyje sūpavosi ir linkėjimus iš vienkiemio visiems siuntė.