Truputis dienų atspindžių

Kartais būna, jog atrodo, kad nugyvenai visą savaitę, o kalendorius rodo labai nedaug dienų :D Trys dienos iš kasdienio gyvenimo.

Kad jau skuodžiau šeštadienio rytą į šiltnamį, tai skuodžiau. Net ant posūkio paslydau ir minkštąją dalimi žemės šaltumą patikrinau. Paradoksas – per visą žiemą nei karto neišsitiesiau, tai nors balandį šalčiai paspendė savo slidžiuosius spąstus :D Visi šiltnamyje gyvi – ištvėrė minusus ir į augalų rojų neiškeliavo. Visiškai nelogiškai, bet susiruošiau – kai didieji naktiniai šalčiai baigėsi, pagaliau visus agro plėvele apkamšiau. Kad ramiau būtų.  Likusią dieną  pradangino visokiausio plauko ir poplaukio darbai. Ir dar susikaupiau tiems, kurie yra laiko rijikai ir nuolat atidėliojami: „ai, vėliau“, „dar palauks“, „nesvarbu“ ir t.t. Bet vat trys valandos su daigais ir daigeliais besikrapštant tai bematant prabėgo. Grindis visur iššveičiau, langus bei duris atvėrus, kad gaivaus oro daugiau namuose būtų, nušlepsėjau lauko augalų apžiūrėt. Grįžus radau pėdučių pėdsakus vedančius iki dubenėlio su vandeniu.  Apėmė jausmas – viskas gerai. Labai gerai ir net į savas vėžias grįžo. Kas gi per grindų sterilumas kai už lango pavasaris paukščių balsais gieda. Nebūna tokių stebuklų :D Ir iš vis, ten kur kažkas vyksta, pėdsakai matomi :D

Sekmadienį net dviejuose namuose svečiavomės, matytais ir nematytais žmonėmis bendravom. Visokius reikalus ir smagumus derinom.  Maždaug 270 km. Naktį visiškai negalėjau užmigti.

Pirmadienį kilometražas gan rimtas – virš 500 km. Su nerimąstingais stypčiojimais ligoninėje, pakenčiamomis gydytojų diagnozėmis (kai gręsia blogiausias variantas, viskas kas padeda jo išvengti  – jau puikus laimėjimas), kibinais Trakuose, trumpu užsukimu į vilnietiškus namus (ir kaip tik vandens nebuvo – kažkoks gedimų taisymas, teko lėkt parduotuvėn, kad nors atsigert galėtumėm), trumpu pasisvečiavimu ir pasigėrėjimu Dzūkijos žaluma, dar visokiausiais pokalbiais telefonu ir darbų planavimais bei perplanavimais. Vienu metu galėjom rinktis – namai sostinėje gerokai arčiau buvo, bet... nugalėjo vienkiemis. Išlipau, pavargus ir nemigus, iš automobilio kieme ir... pasijaučiau, kad esu savo vietoj. Ten, kur iš kart galima atsigauti. Nors šalta (pečius nekūrentas), nors vėl reikia iškraustyti krepšius, įjungti šaldytuvą...  

Turėjau tikslą – antradienis poilsio diena. Ir kovos su virusu-ne virusu (toks dalykais kai jautiesi pavargęs, išsekęs ir besiruošiantis sirgti, bet... negali sau to leisti). Jokių darbų prie kompiuterio, jokių rimtų kasimų ir t.t. Bet, bet... jaučiu, kad nepavyks :D Reik kelt save už pakarpos ir eit kalbint tų darbelių.

P.S. O šio pavasario atradimas – lapiniai ridikėliai. Vasarą ar rudenį jie gal būtų  „fui“ arba „fe“.. arba „čia kažkas ne taip“. Bet kai šiuo metu labai žalumos norisi tai pats tas. Rašoma, kad užauga per 6-8 dienas. Namie per tiek ir užaugo, bet gerokai patįso ir šiaip... Šiltnamyje dygo ir augo lėčiau (o ko gi norėt, kai naktimis ir -8 būna), bet gan greitai valgomais tapo. Skonis – švelnių ridikų, spalva – tamsi violetinė. Bet šaltibarščius šlamščiančių lietuvaičių neturėtų gąsdinti keistų spalvų salotos :D