Kalendoriaus pokštai

Būna tokie kalendoriai plėšomais lapeliais. Naudojami, spėju, dažniausiai kaimuose ir garbaus amžiaus žmonių. Nes kai prieš naujuosius rinkausi tokį tai... „Bobutės“, daržininkų/sodininkų, vaistažolių :D Ai, dar pamenu, ligų kalendorius buvo. Žvengiau, kad surašyta, kada kuo sirgt reikia, bet ne – vaistai, mikstūros, tepalai ir kiti preparatai visuose puslapiuose. Bet kokiu atveju, turim vienkiemyje tokį, tik net neprisimenu kam skirta – gal daržams kokiems... Vieną rytą nuplėšiau lapelį – o gi leidyklos brokas, kalendoriaus lapelių trūkumas. Dar pajuokavom, kad, matyt gyvenimas sustos, jei jau kalendoriuje dienų nėra. Prisipokštavom. Taip ir gavosi – išlėkė iš gyvenimo nemenkas gabalas. Dingo, prašapo, išnyko.

Dabar atrodo, gal ir neblogai kartais tokie ekstremalūs dalykai. Vėl įsitikinau, kad vienkiemyje komanda gyvena – su viskuo mes galim susidorot, įveikt ir dar išgyvent. Ir ilgiausias keliones, ir neplanuotus nutikimus, ir tuos momentus, kai iš nuovargio bei miego trūkumo viskas akyse lietis pradeda. Ir net optimistiškai į laukiančius ir net žviegiančius dėl skubumo, darbus žiūriu. Viskas padaroma ir įgyvendinama, jei tik norisi :D

Ir visai neplanavau niekam sakyt ar girtis, kaip aš vieną iš savo vaikystės svajonių už uodegos galiuko čiupinėjau. Nes ir galutinio testo, iš esmės skirto tik popieriuko gavimui, nelaikiau (ir sutapk gi taip, kad tomis dienomis pakeliui iš vieno darbo į kitą nakvodavom tai net naktimis negalėjau prie interneto prisėsti). Bet pravertė žinios, deja pravertė ir net su kaupu. Teko iš skausmo vietos nerandančiai Mokai pagalbą suteikti. Tai ir noriu visus paskatinti mokytis, tobulėti ir nuolat naujų dalykų sužinoti. Net ir pinigų ar laisvo laiko daug neturint galima surasti būdų kaip po dominančią sritį pabraidžiot. Puikiausi nemokamų paskaitų ciklų puslapiai internete gyvena. Aš vat čia https://www.coursera.org/category/humanities kursą apie Veterinarijos pradmenis susiurbiau. Ne vieną savaitę sąžiningai namų darbus dariau ir vis prisimindavau kaip vaikystėj pliušinį šunį gydžiau, veterinare norėjau tapti. Šitų mokslų metu Moka kentėjo – buvo iščiupinėta ir apžiūrėta iki begalybės. Jau minėjau, kad taip sutapo, jog pravertė kursuose gautos žinios.  Ir tikrai nepaskutiniai mano mokslai čia buvo, o posakis „ką išmoksi ant pečių nenešiosi“ niekada nesensta. Nors, kartais, ir geriau jį tik teoriškai žinot, nei ant savo ar šuns kailio išbandyt.