Tiems kas svajoja, galvoja, dėlioja ir... neapsisprendžia (I)

Aš tikrai kartojuosi rašydama, kad daug keliaujam. Per keletą savaičių Vakarų Lietuva aplankyta, nemenkoje dalyje Dzūkijos pabuvota, rytinė dalis patikrinta ir šiaurėje esame. Ir visur norisi sakyti – oi, kaip čia gražiai tie miesteliai tvarkosi, puošiasi ir gėlėmis dabinasi. Grožėtis ir džiaugtis. Bet va – pašneki su vietiniais ir tokie prieštaringi jausmai  apima kai sužinai priemones... Tikrai taip, yra ir tokių seniūnų, kurie į namus beldžiasi, tvarkyti aplinką liepia, o į pasiteisinimus „senatvė, jėgų ir noro jau nebėra“ atrėžia, jog vaikai tegu atvažiuoja. Jei nelanko – prašom kitus samdyti. Ir net prigąsdinti nebūtais dalykais (kaip, kad pensijos neatneš) sugeba. Tikrai ne visur ir ne visi tokie, bet ūpą gerokai numušė. Gaila tų senučiukių pasidarė (ką jau čia apsimetinėt – pagal kaimišką tradiciją tokie darbai moterims tenka) ir kiekvienam kieme gėlynai žydintys tokie klastingi pasirodė... O dar faktas, kad kažkas kišasi į asmeninę erdvę – kiemą...

                      Bet tos saldžios ir gražios sėkmės istorijos... Nepraleidžiu nei vieno straipsnio pasakojančios kaip miestiečiai kaime laimę atrado, kalnus nuvertė (perkeltine prasme, tiesiogiai geriau neverstų – kraštovaizdį reikia saugot), pasaulį užkariavo. Tikrai džiaugiuosi tokiais dalykais. Ir dar žaviuosi. Ir šiaip, gal net truputėlį pavydžiu. Tuo geruoju pavydu :D Ir visuomet galvoju, kad reik tik savais norais bei planais kliautis – bedirbant viskas įveikiama. Tik ką daryt jei iš anksto nelabai žinai kas ir kaip. Net neįsivaizduoji kaip viskas daroma ir dar, svarbiausia, kokie įkvėpimai ar atradimai kaime aplankys. Ko reikia įsikūrimui. Arba ko nereikia :D Žinoma, noras svarbiausia, bet... Informacijos srautas toks, kad atsirinkt sunku, o galop supranti, kad patarimų nėra. Jei turit patarėjų tai tie trigrašiai visi skirtingi bus :D Žinoma, viskas labai individualu, priklauso ne tik nuo noro, bet ir finansų, jėgų, laiko išteklių. Bet tikrai būčiau apsidžiaugus radus šiek tiek apibendrintą info. Mano asmeniniai pastebėjimai. Gal bus kam nors naudingi :D Dalimis skirstau, kad per daug neįsiplepėčiau, o kartu ir suvokdama, kad kai kurie skyriai ilgoki bus. Šiandien trumpa apžvalgėlė.

Žemė

                      Kas ką besakytų, žemės reikia hektarais, o ne arais. Net jei nesiruošiat augalininkyste ar gyvulininkyste rimtai užsiimti. Ką gali žinot – gal daržas, tik asmeninėm reikmėm skirtas, išsiplės iki begalybės ir pavirs jau ne tik savos šeimos maisto šaltiniu :D Bet kokiu atveju, turi gi tilpt ir sodas, ir pieva, ir daržas ir šiaip erdvė į kurią žvelgiant galima planuot ir svajot.  Atsispirkit gąsdinimams: kam tiek žemės, nesusidorosit; gi šienaut, prižiūrėt (tai tiesa, bet ne tokia baisi) reiks; o tai gi ir šešiuose aruose viskas telpa (vat šitas argumentas mane iš viso juokina, na jei jau norėt tokio sklypelio – kolektyviniai sodai vis dar egzistuoja). Žemės turėjimas suteikia daugiau galimybių – gyvulininkystė, augalininkystė, o gal miškas. Net ir festivalį galima savose valdose surengt: D Muzikos ar amatų. Arbatos skanavimo, jogos stovyklą ir ką tik sugalvosit – pagal šeimininkų polinkius. Bet jei jau nėra žemės... veiklos tikrai ribotesnės tampa.

Vieta

                      Nėra Lietuva didelė, visi atstumai įveikiami net ne per dieną, o greičiau. Jei  kraustynos galutinės ir neteks į darbus mieste keliauti, atstumai nebus tokie svarbūs. Bet... kelionės reikalauja laiko bei finansų. Ir didesnio miesto artumas kartais gali būti vienas lemiamų veiksnių, kurie apspręs tai, kuo gi užsiimsite kaime. Daržovių, kiaušinių, mėsos ar kitų maisto produktų paklausa didžiausia būtent miestuose. Ne miesteliuose ar kaimeliuose, nors jie būtų arčiausiai jūsų. Du šimtus kilometrų iki Vilniaus keliavusios salotos, nors ir iš ekologiško daržo, tikrai neatrodys itin patraukliai. O ir kainą nedžiugins (nes kuras juk taip pat kainuoja). Dirbant intelektinį darbą verta nepamiršti, kad profesinės literatūros mažose bibliotekėlėse nerasite. Turizmas? Keliai, turistiniai maršrutai ar keliautojams patrauklus regionas, vandens telkinys – puikus būdas pritraukti svečius. Tai sąlygos, kurios gerokai palengvintų gyvenimą. Tiesa, jei savo gaminius galite siųsti paštu, gyvenamoji vieta tampa visiškai nesvarbi. Ir keletas pastebėjimų – paštas provincijoje dirba trumpai ir tik darbo dienomis. Niekas nenorės mokėti dešimt litų už siuntimą kai jūsų gaminys kainuoja 5 Lt Ir dar – perkant sodybą beveik visur jums pasakys .- keliai valomi. Tik ar tikrai? Irk as tai daro – kaimynas ar seniūnija? Mėnesį neišvažiuoti ir iki artimiausio kelio klampot kokius penketą kilometrų gal ir romaniška. Bet jei jūsų darbai reikalauja geresnio susisiekimo? Vasarą per purvynus ant kupros tempti statybines medžuagas irgi nėra iki smagu :D

Namelis ant vištos kojelės?

                      Nors ir (o gal net?) medyje namas, vis tiek stogas virš galvos gerai :D Finansiškai neretai pigiau statyti naują namą nei pilnai renovuoti seną. Bet vėl gi – kokie poreikiai. Būdelė lauke, vanduo tik kibirais semiamas iš šulinio, skalbimas rankomis – romantika. Bet ar ilgam. Tikrai ateis diena, kai norėsi nešalti uodegos, o varvant nosiai ir spaudžiant rimtam šalčiui, nežvelgti į šulinio gilumą tikrinant ar tik kibiras nesidaužo į ledą :D Remontas ir statybos siurbia tris dalykus: pinigus, laiką ir jėgas. Visas tikrai kainuos daugiau ir užtruks ilgiau negu planavot :D Aš čia rimtai – toks tad dėsnis :D Bet... senas medinis namas kvepia kitaip nei naujas blokinis pastatas. Naujas mūrinukas atsparesnis graužikų invazijai nei rąstinė troba. O gal šiaudų ir molio statinys, vilnonės jurta... Iglu lietuviškam klimatui nepritaikytas, todėl geriau tik svajot arba didelį šaldytuvą pirkt.