Ir vėl košės prisiviriau...

„Ir vėl!!! Kodėl???“ – retoriniai, vidiniai bet beveik isteriškai garsūs klyksmai galvoje. Kai žioplumo skyrelis smegenyse užima nemenką dalį tenka suktis. Buvau įsitikinusi, kad į konferenciją važiuoju šeštadienį. Prisižadėjau iki jos darbų ir darbelių padaryt. Ir... pasirodo penktadienį, penktadienį ji. Ir dar šeštadienį. Be to darbai užima bent tris kart daugiau laiko nei planavau. Oi. Apsukas tenka didinti ir didinti. Vis priedainį „Ir vėl!!! Kodėl???“ mintyse kartojant. Nuo sekmadienio sukantis padidintu greičiu namai virsta keistoka irštva. Šiandien pastebėjau, dideliausias neplautų indų krūvas. Ir čia vis gi mistinis dalykas, nes rimtesnei maisto gamybai nei laiko, nei noro. Tai iš kur tie indai, a? Ant grindų daugėja purvo (oi, gerai, kad minusinė temperatūra lauke, nes balos lauke reiškia ir letenų antspaudus namuose) ir Mokos šerių, o aš viską nukeliu tam metui... kai bus laiko. Vat čia tas mistinis periodas, kuris niekada neateina :D O kai šiandien vakare supratau, kad jau nei dirbti nei miegoti nebegaliu teko imtis priemonių. Išgėriau raminančios arbatos. Pasitvirtino mano spėjimas, kad turiu katiniško kraujo. Pažvalėjau, prakutau, sudėtį arbatos patikrinau ir konstatavau, kad valerijonas manęs neramina :D Į knygą įsikniaubti, bet tada tikrai iki ryto neužmigsiu...

                      O kad jau atėjus vėlyvam rudeniui ir žiemai visi klausinėja kaip ten tam kaime tai reik pasisakyt. Net nežinau kodėl visi šį laikotarpį akcentuoja, nes gi nieks nesiteirauja kaip bute sekasi žiemot. Čia gal dėl to dienos trumpumo. O mūsų izoliacija visai nepriklauso nuo metų laiko. Nors gal šiek tiek meluoju – yra kategorija svečių, kurie į vienkiemį važiuoja geru oru. Po svetimus daržus ir šiltnamius palandžiot :D Tai jie mane nepriklausomai nuo metų laiko nervina :D O ir šiaip, kadangi vis dar gyvenam „tarp“ pagrindiniai bendravimai ištinka mieste. Ir ten tiek visokių reikalų būna prisikaupę, kad man kartais ir per daug žmonių pasidaro. Tiesiog pavargstu nuo šnekėjimo. O kas būna kai tris savaites iš savo trobelės niekur kojos nekeliam? Čia taip sąlyginai, kartą ar du per savaitę vis tiek maisto atsargas papildom. Tai va – aš visai atprantu šnekėt :D Visus reikalus, kiek tik įmanoma, stengiuosi sutvarkyti telefonu arba internetu. Ir bet koks pašalietis suardo mano erdvę. Nors jau seniai pusiau juokais sakau, kad ateityje visiška atsiskyrėle tapsiu. Gyvensiu uždaroj erdvėj, su tvorom ir vartais (kad niekas nepastebėtas nepatektų), maistą ir viską ko prisireiks užsisakinėsiu nuotoliniu būdu ir prašysiu, kad prie vartelių paliktų... Tai turbūt jau aišku, kad man to gyvo bendravimo ne itin ir trūksta. Tik žinau, kad vis tiek reikia kartais išlįst, dėl socializacijos. Nes pastebiu, kad kartais viešose erdvėje kaip pusiau laukinis žmogus elgiuos :D Arba, pav. praėjusią savaitę, draugų namuose sulaukus, iš vis bet ką plepu. Net prisiminiau laikus kai grįžus iš pusantro mėnesio ekspedicijų miškuose labai baisu būdavo Vilniaus traukinių ar autobusų stotyje išlipti. Triukšmas, žmonių grūstys ir dar smarvė. Tai dabar tikrai taip negyvenam – tokio šoko nebūna. Tik bendraut man vis sunkiau sekas :D Yra ir kitokio izoliacijos poveikio pavyzdys. R, nors šiaip plepumu nepasižymi, pradėjo itin daug kalbėt. Su televizoriumi  diskutuot, laidas komentuot ar šiaip emocijas garsiai reikšt. Vidiniai monologai persikelia į garsinę erdvę :D O kaip jaustųsi itin bendravimą ir svečius mėgstantys žmonės? Aš gal nerėšiu taip iš kart – išprotėtų. Manau pažinotų aplinkinių kaimų gyventojus, prisijungtų prie kokios nors kaimo bendruomenės, parduotuvėse plepėtų su pardavėjomis. Dar kas mėnesį turėtų apmokėt įspūdingas telefono sąskaitas ir visus metus įmantriausiai būdais svečius į namus viliotų. Išeitis visada yra :D Dar vienas variantas – kokie šeši vaikai, tėvai, seneliai. Ir, blogu oru, visi namuose lindi. Man vien pagalvojus plaukai pasišiaušia ir galvoju, kad tada tikrai geriau vienam kur bute lindėti. Arba avilin kraustytis, laką iš vidaus užsidaryt :D

                      O geriausiai jaučiasi Moka :D Kartais, kadangi aš vis pamirštu kalbėt, pati mane kalbina. Beveik haskiškai balsu bamba, na ir šiaip turi savų būdų. Paskutinį kart mieste, kadangi kaip tik sniego buvo, bandė nuskriaustą vaizduoti. Kaip gandras letenas aukštai kilojo ir graudžiu žvilgsniu bandė įrodyti „matai kaip man negera ir nepatogu taip eiti“. Bet supratus, kad nieko nebus – miestietiškiems pasivaikščiojimams pavadėlis būtina, pasirodymą baigė. Tai gal šiek tiek jaučiasi, kad Moka nuo miesto šuniui savaime suprantamų dalykų truputį atpranta. Bet vis tiek bute dūsauja ir iš paskos vaikščiodama bando įrodyti, kad ne čia jos namai. Pasidžiaugiu, kad žmonių kalba šnekėt nemoka, nes tas monologas šeimininkams ne itin malonus būtų :D Tikrai žinau :D Greit atgal į kaimą lėktumėm :D.