Saulėtai vėjuota

Nors ir saulėta, vėjas šiandien toks, kad dėžučių dangčius kiloja. Paskutinės minutės foto reikalas rimtas – pakartot negali. O gavosi labai, labai ne kas. Tikiuosi iš naujų dėžučių namų geresnių sulaukti, nes dabar ir rodyti iš arti dar nesinori.

             O man jau ir pačiai juokinga – įspūdingą per gyvenimą patirtų traumų sąrašą papildė... raivymosi pasekmės. Taip raiviausiu ir rąžiausi, na man atrodo kaip visada..., kad kakle kažkas pasitempė/išsinarino ar pan. Pasekmė – sekmadienį iš vis galvos pajudint negalėjau, naktį nemiegojau. Pirmadienį jau šiek tiek geriau. Tik šiandien žmogumi atvirstu – net galvą galiu pasukt. Ką jau bepridursi, tik posakį belieka prisimint „netikęs daiktas ir per Šv.Joną užpakalį prišąla“. Graudžiai teisingai skamba :D Mintyse suskaičiavau sudėliojau ir nusprendžiau, kad ši trauma į juokingesnių penketuką tikrai patenka. Tarp kojos nikstelėjimo pirmosiomis futbolo rungtynių sekundėmis, bebėgant link kamuolio. Nevykusio išlipimo iš lovos (oi, dvi savaites paeit negalėjau :D). Dar sugebėjau keliant puodą uždegti rankšluostį, o liepsnai pradėjus deginti rankas netyčia verdančiu vandeniu jas apsipyliau. Įsipjauti plastikiniu vienkartiniu peiliu (tai gi jie iš vis nieko nepjauna...) taip, kad pora savaičių ištinęs pirštas pūliuotų. Tai tarp šitų talpinu rąžymąsi :D Nes kitos traumos, avarijos, elektrošokas ir visokie nikstelėjimai, patempimai, jau rimčiau skamba. Užtai namuose visada turiu nuskausminamų, skysčio žaizdoms dezinfekuoti ir binto bei pleistro :D

            Jei kam atrodo, kad tamsiai vakarais vienkiemyje nuobodu tai iš kart sakau – patys jūs nuobodos :D Va Moka gavo dovanų naują guminį ir dar cypiantį žaislą. O naujus žaislus vis neša naktį į lovą gal saugiau ir patogiau jiems ten. Šokčiojau iš miegų kaip zuikis – pasiverti ir kažkas pradeda cypti. Išmeti tą guminę vištą, po kiek laiko bundi iš sapno – cypia :D Didesnieji, pusiau naminiai, gyventojai irgi nesnaudžia. Prietemoje skalbinius džiaustydama klausiausi iš pamiškės sklindančio briedžio baubimo – kūnas pagaugais eina. Balsas į dangų gal ir nekeliauja, bet laukais ir pamiškėmis labai gerai sklinda. Stirnų pulkelius jau kasdien matom – pamiškėse žolytę rupšnoja. Sprendžiant iš krūvų ir į vienkiemį užsuka kai mūsų nebūna. Arba kai namuose esam, nes tamsoje nosies kišt niekur nesinori.

            Vakar namuose panika kilo – kuuur saldumynai, kuuuurrr. Vat pripratinau, kad nuolat koks nors pyragas iškeptas būtų. Ar bent šokoladas spintelėje paslėptas. Teks kišt nosį į šaldytuvą ir tešlą kokiam saldėsiui makaluot :D Vakarienei :D