Dėžės ir dėžutės

Kam žiema ir baltuma, o pas mus žaluma :D Labai jau tokios dėžės norėjosi, tai ir sumeistravau. Vadinasi „Kad niekas neatspėtų“, nes joje dar vienos mano idėjos fix pasekmės. Vis bandau nemaukti tiek kavos ir vieną dieną nusprendžiau, kad tirpi, su cukrumi ir grietinėlės milteliais, gal ir ne itin sveika, bet kofeino tikrai mažiau turi. Pasekmės, kaip ir reikėjo tikėtis – kavą vis dar siurbiu, nes ir skanu ir kitaip mieguista būnu, o saldumo iš vis nemėgstu. Už tai spintelės užkaboriuose tirpios kavos pakučiai mėtėsi, o kad jau vis trukdė, tai laikui bėgant vis sunkiau juos rasti. Kuris už puodelio slėpėsi, kuris tarp prieskonių indelių ar iš vis dėžė nuo kapučino nemažą dalį lentynos užimdama, savyje tik vieną pakutį slėpė.

O jei jau apie dėžes ir dėžutes tai praėjusią savaitę nemaža krūvelė skirta matavimams, pačiupinėjimams ir kitiems aptarimams iškeliavo. Dabar darbas verda, vyksta lėčiau negu planavau ir... ne visai taip kaip planavau. Po dešimtos dėžės atrodė, kad jau beveik viską moku ir sugebu. Keturiasdešimt kažkelintą darant vis atrodo, kad galėtų būti geriau, tiksliau ir visaip kaip –iau ir au :D Bet dėžutės skirtos labai įdomiam ir smagiam dalykui. Manau, niekas neatspėtų tai jau ir triūbiju – tarpukario moterų apatinių kopijoms. Čia, aš tikrai nejuokauju – šio antikvariato https://www.facebook.com/pages/Antikvariatas/166996070000002 šeimininkė ir muziejuose lankėsi, ir literatūros ieškojo ir dar begalę darbo atliko, kad juos atkurti.  Medžiagos švelnios, gražios ir drabužėliai tokie... Susižavėjau :D Bet kai tikslias kopijas pačiupinėjau, tai dalis kaip tik, o vat kai kurie... Su mano manekenišku ūgiu ir dvigubomis apimtimis, ne itin tinkami. Bet, sakė, pagal užsakymą visokių dydžių gali pasiūti. Net ramiau pasidarė :D Visko ten gali pripasakoti apie 1920 – 1930 m. apatinių drabužių madas, o aš šiek tiek to meto dėžučių dizainą tyrinėjau. Rezultate – siuvinėti dangteliai, išmatavimai jei ir keisti tai proporcingai originaliems. Na ir gal šiek tiek romantinės improvizacijos. Krūvą surikiuosiu ir vešiu dėžes su visais drabužiais pozuot.

Dar vienas tų dėžių darymo smagumas – audio knygos. Klausau savo vaikystės knygą Gerald Durrell „Mano šeima ir kiti gyvūnai“ ir kikenu kaip kažkada. Vis bandau prisiminti kada atėjo tas momentas kai nebenorėjau būti gamtininke. Gal tada kai biologijos mokytoja pareiškė, jog nesvarbu kaip atrodo ar elgiasi gyvūnai, ne tai biologijos esmė. Svarbiausia – žinoti sandarą ir procesus, o kitais niekais domėtis neverta. Vat ir nusprendžiau, kad tokį mokslą, iš kurio visas smagumas išpurtomas, vargu ar norėčiau krimsti... Dabar kitaip atrodo :D