2015 m. birželio 21 d., sekmadienis

Apie (ne)ramybę vienkiemišką






        Yra kodinis, klausimas, kurį užduoda ne šiaip kiekvienas, bet KIEKVIENAS užklydęs vienkiemin – “ar ne per ramu/ne per tylu čia?”. Ir tas kiekvienas daugeliu atveju būna ramybės drumstėjęs įvaręs šiek tiek nerimo, o kartais ir baimės. Kelias veda tik pas mus, pasiklydęs neužsuksi, vadinasi tikslo esama, o jei nekvietei tai kokie tikslai?... Negausius svečius jau lyg ir išmokėm skambinti iš anksto, tartis dėl laiko ir gan rimtai derinti kada užsuks. Nes gyvenimas vienkiemyje valandų skaičiaus paroje neprideda. O vasarinių darbų drėbteli su kaupu. Malonūs, smagūs, bet... laiką valgo. 
      O dabar apie ramybės iliuzijas ir viltis. Taip, virš galvos netrepsi kaimynai, nežvygauja jų atžalos, niekas nedaro remonto (nors palėpėje, ypač rudeniop, gyvūnija pertvarkas su patriukšmavimais vykdo) ir nesuka to paties muzikinio disko dešimtą kartą iš eilės. Aš iki šiol manau, jog geriau kaimynas melomanas negu sentimentalus „blatnyje“ stiliaus mėgėjas, kuriam tas pats garso takelis tinka visomis progomis. O tų progų metams bėgant vis daugėja. O žinot kur ta ramybė slepiasi? Viduj. Kol su savim nesusitvarkysi jos ir nebus. O kartais ir nereikia – terminai, jausmas, kad nespėji ir išėjimas iš komforto zonos ribų - pats geriausias variklis. Tik įpakuotas į vienkiemio ramybės popieriuką. Per vieną dieną parašai edukacinį tekstą vaikams, straipsnį socialine tema, paplepėjimus tinklaraščiui, prisėdi prie mokslinių darbų. Pabendrauji su netikėtai užsukusiu miškininku ir tiesiog pajauti kaip visi barjerai griūna pradėjus šneką apie bites. Atsakai į el. laiškus ir paskambini mamai, kad palinksėtum ir išklausytum. Tada supranti, kad oi... dar nebaigta dėžutė, kurią tuojau reikės atiduoti. Peržvelgi neplautų indų krūvą ir vėl pamosavimo šluota laukiančias grindis. Suskaičiuoji, kad dešimt darbinių skambučių naudos davė kaip... 4. Darbo kalendoriuje pamatai, jog nenumaldomai artėja ryškūs užrašai – PASKUTINĖ DIENA. Ir tą pačią užrašų knygutę papildai dar 6 naujomis idėjomis. O išsliūkinęs į lauką išmaukti eilinio kavos puodelio supranti, kad geriausia būtų pridėti 6 valandas paroje. Tokias paprastas, paprastas. Usnims ir dilgėlėms iš gėlynų išrauti. Darže mulčo sluoksnį papildyti. Ir nuspręsti kas gi po velnių ėda sodinukus. 
       Prirašiau tarsi visas spiečius darbininkių būčiau ir dar be poilsio dienų. Nutrūksta kartais energijos srautas. Tada ir norisi ramybės. Ne tos apgaulingos, bet tikros. Be el. laiškų, skambučių ir svečių. Ir ne tos, kuri būdinga mažiems miesteliams. Prisipažinsiu – ramiau didmiesčio centre, kur šmirinėja minios turistų. Nes ten užsukus į paštą niekas neklausia iš kur čia atsiradai, ką veiki ir kur gyveni. Užėjus į parduotuvę niekas nesiaiškina kokia tavo šeimyninė padėtis ir ar esi ten iš to vienkiemio, už 10 km. Kur nekyla mintis, kad prieš važiuojant į parduotuvę nusipirkti vištos blauzdelių, reikėtų susirasti seniai užkištą kostiuminį švarkelį. Patikėkit, provincijos parduotuvėse tokie fokusai veikia :D Ir dar bet koks pokalbis prasideda nuo klausimo – kas tu ir iš kur tu. Ramybė... :D Nusistebi, kad klausimą apie ramybę užduoda artimiausi kaimynai, gyvenantys šalia kelio. O man norisi atsakyti, kad ne vietoje ta ramybė glūdi jei viduje chaosas. Ir kad daliai žmonių nepadės nei vienkiemis, nei negyvenama sala. Kaip ir niekada nebus per ramu, jei galva pilna minčių.  

4 komentarai:

  1. Niekšas, prarijo mano komentarą... O aš norėjau pasiūlyti tuos nekviestus svečius į usnis ir dilgėles - reikia juk šeimininkei padėti. Tada kitą kartą tikrai nepamirš pasiteirauti, ar nesutrukdys.
    O šiaip, jie gi labai padoriai elgiasi: kas kaime teiraujasi, ar gali užeiti pas kaimyną? O vienkiemio gyventojai turėtų net dėkingi būti, kad kažkas atvyksta jų vienatvę praskaidrinti :D (gyvenčiau aš vienkiemyje, tą patį, ką ir tu, apie nekviestus užklydėlius galvočiau :D )

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kad tie nekviestieji dažniausiai būna nepažįstami :D O tai, esant vienkiemyje tikrai neatrodo labai smagiai... na pradžioj apima nesaugumo jausmas. Ypač jei iš kart klausimas "O tai jūs viena?". Pirmiausia šunį išleidžiu :D

    AtsakytiPanaikinti
  3. Sargas "atsargiai - užlaužysiu" padeda? O šiaip, tavo šuo tave gintų, jeigu kas atsitiktų?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Hmmm. Moka loja rimtai, storu balsu (kol nematai tai iš garso atrodo baisulinis šuva :D ), o kad priėjus tik apuostys tai niekas nežino. Nors būna, kad kažkokio žmogaus akivaizdžiai nemėgsta :D Be to ji yra bailė, tai... kartais iš baimės šunys pasidaro agresyvūs, bet visą gyvenimą siekis buvo, kad neliktų net šešėlio galimos agresijos. Vis gi miesto šuva, o ir šiaip kartu nuo žygių baidarėmis iki kelionių po miestus ir ne tik LT. Tai dabar kažkaip skatint kovingumą irgi nesinori... O šiaip manau gintų. Gyvenime teko poroj tokių situacijų atsidurti. Šuo nustebino :D Ir, sakyčiau, išgelbėjo. Tik tos situacijos Vilniuj buvo. Ten vasaros vakarą po miškelius šunį vedžiot tikrai pavojingiau nei vienkiemyje :D

    AtsakytiPanaikinti