Gėlėta, gėlėta. Marga, marga. Švelni, švelni. Žirafa!

Gal prieš keletą metų mamos spintoje atradau medžiagos atraižą, kuri man pasirodė žaviai retro (o tokia ir yra), bet išlaikiusi ryškias spalvas. Švelni, kad norisi nuolat liesti. Vis ją vis išsitraukdavau, pažiūrėdavau, paglostydavau – ir atgal į lentynos užkaborį. Drabužėliui per mažai, tiesiog kažką siūti gaila tokio gėrio. O vienkiemis, matyt nebūtų vienkiemis. Kažkaip savaime vieną dieną pagalvojau apie linksmą, švelnią ir gėlėtą... žirafą. Ir būtent iš šios medžiagos. Tai gi pristatau – margą žirafiukę. 

Maža žirafa mėgo lakstyti po pievas, dėlioti puokštes, uostyti gėles ir klausytis drugelių plazdėjimo. Žiemomis ji labai, labai ilgėdavosi vasaros – juk tada ir vėl galima mėgautis žiedų gausybe.

Vieną niūrų vakarą užmigo žirafa ir susapnavo, kad ji pati tapo gėlėta, gėlėta. Marga kaip pieva. Ir, kad visi, kas tik ją pamato pradeda šypsotis. Taip gera patapo mažutei žirafai, kad ji visai nenorėjo pabusti. Nors gelsvas kailiukas ir gražu, bet nesulyginsi su žiedų įvairove!

O ar žinote, kad būna stebuklingų rytų? Tuomet atsikeli, apsidairai aplinkui ir supranti, kad išsipildė tavo didžiausias noras. Tokį paslaptingai stebukligą priešaušrį ir sapnavo žirafiukė savo pievas. O rytą atsikėlusi negalėjo atsitokėti iš laimės – ji iš tiesų tapo gėlėta, gėlėta. Marga kaip pieva. Ir kai žmonės ją pamato pradeda šypsotis. Visi kas paglosto jos švelnų ir mikštą kailiuką tampa geri. O naktimis žirafa miega drauge ir dalinasi savo stebuklingais, spalvingais ir smagiais sapnais.

Iš tiesų tai ne tokia ir maža ta žirafa – 65 cm be ragų ir ausų :D Tinkama visiškiems mažuliams – minkšta, švelni ir ne pavojingų detalių.

Tinkamos vietos darbui nėra. Ir taškas. Griaunam stereotipus?

Na, taip, jei jūsų specializacija didelio restorano vadybininkas, nuošaliame vienkiemyje darbo  nerasite. Teks į jį važinėti. O jei esate laukinių arklių išjodinėtojas mažai tikėtina, kad dirbsite sostinės senamiestyje. Ir kas? 

O gi kratom smegenines ir apibendrinam stereotipius – kaime visi girti, pikti (arba dėl to, kad girti, arba dėl, to, kad dar neišgėrė), mieste visi kaimynai durni arba buduliai (išskyrus tuos asmeninius draugus, su kuriais galima pašnekėti, alaus atsigerti ir t.t.). Vat kaime visi neišilavinę, o mieste... protingi (nepamiršti punkto prieš tai :D ). Dar tie kaimiečiai visiškai nieko nematę, nežino, negirdėjo ir t.t. Nors kiekvienas pažįsta bent keletą Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos senbuvių, kurie daugelį metų nekiša nosies iš savo rajono. Ir kam gi – šalia viskas ko reikia. Parduotuvė, chebra (arba panašiai - garbaus amžiaus draugės ir draugai), dar poliklinika, dar... na ko ten gali prisireikt – baras, vaistinė. Ai, gi kaime visi vaikšto mėšlini, purvini ir ... net nevaikšto, nes visą dieną kauptukais bei kastuvais mojuoja, šakėmis karves po laukus vaikosi. Čia tie, kurie girti prie parduotuvės nerymo (tai vis gi gal yra ir tokių :) ). 

Aš, beje, dabar turėčiau nuleidus akeles prisipažinti, kad kartais ir pati, pamačius prie artimiausio kaimuko parduotuvės išgėrusius piliečius, vidun smunku kuo greičiau. O dar mieliau tuo metu iš viso ten neičiau. Bet taip elgiuosi ir Vilniuje. Ir kuo rečiau pastarąjame būnu, tuo baisesni man atrodo miestietiški vėlyvo, tamsaus vakaro pasivaikščiojimai su šunimi. Na, po velnių, pamiškėj su stirnom ir šernais saugiau jaučiuos. Beje, esu visiškai miesto vaikas (vaikė?), paauglys(ė) ir net jaunuolis (ė). Ką čia slėpt – daugiau nei tris dešimtis metų miestuose praleidau.

Ir ko aš čia įsiburbuliavau taip? Paskaitai žmogus kokią kultūrine besivadinančią spaudą ir nežinai ar žvengt pradėt, ar... na mane priverst žliumbti gal ir sunkoka, bet bent jau purkštauti tai pradedu. Užmėtykit mane akmenimis ar plytomis – bet pjaunasi ten tie požiūriai nors tu ką. Niekaip nesuprantu kodėl reikia liaupsint visus meistrus bei meistrelius, kurie kuria kaimuose. Toks jausmas, kad vien dėl tos garsiai deklaruojamos gyvenamosios vietos, taikomi mažesni standartai. Kokie jūs šaunuoliai, kad tokioje tamsybėje, balanos gadynėje apskirtai kažką darot. Ir t.t. Tai gi kaimas labai nepalanki terpė kūrybinei ir protinei veiklai! Hm... Ir kitame laikraščio ar žurnalo puslapyje (cha, gerai, kad ne tame pat) labai puikiai įsitenka tokie nusistebėjimai, kaip, kad „net betono džiunglėse gimsta kultūra“. Tenka su(si)prasti daugiaaukščių rajonai žudo bet kokias smegenų ir vaizduotės galias. O tai kas tada jų nenumarina? Gyvenimas senamietyje, ir būtinai Vilniaus, na dar koks Kaunas iš bėdos tiks?  Esu rašiusi straipsnius, klibinusi ataskaitas pačiose įvairiausiose vietose – išprotėjusio taksisto vairuojamame automobilyje, stoties tualete, net nekalbant apie savaime suprantamą dalyką – kavines. O bet tačiau, protiniam darbui, išsimiegojimui rinkčiausi ramesnę vietelę, negu butas virš baro. Taip, taip, yra tame senamiestyje ir ypač ramių vietelių. Ir visi mes galime rinktis kur mums gyventi. Bet jau teoriškai (užsimerkiam prieš visas finansines, šeimynines, vidines bei išorines priežastis kažką daryti ar nedaryti). Bet vat dirbti kūrybinius, protinius darbus ir gaudyti įkvėpimus Lietuvoje vietos nėra. Netikit? Žiūrėti aukščiau :D Jei vis tiek nesitiki tai spaudą pavartykit, portalus paskaitykit. Kaime niūru ir gūdu, o daugiaukščiai slopina bet kokias mintis :D  Gal nebent visus Lietuvos piliečius, kurie net tik fiziniu darbu užsiima, reiktų į senamiesčius sugrūsti. Tokius draustinius padaryt. Na, o gi kur kitur jiems dėtis kai viskas aplink tik slopina, mažina, trukdo, kenkia ir apskritai, neaišku kaip ten galima kažką dirbti :D

Pažadai, neramumai ir nekantrumai

Pirmiausia nuo viešų ir pusiau viešų pažadų. Sau. Gal gi ne tik mintyse suformuluoti bus sparčiau vykdomi. Tai gi būtinai susikonstruosiu šviesdėžę normaliam žvėriukų fotografavimui ir fotoaparatą priversiu  iš arti fokusuoti smulkius daiktus. Pastarasis punktas, deja, ne tik nuo manęs priklauso, bet pasistengsiu.  Ir dar – daugiau neatidėliosiu ir nepamiršiu, kad to streso ir skubėjimo, kuomet tenka per penkias minutes ir foto studiją susiorganizuoti, ir nufotografuoti, būtų mažiau. O vėliau dar pasirodo, kad kas nors šleivai, kreivai gavosi ir per vėlu kažką pakeisti. 

            O dabar apie nekantrumus mano. Mat pagaliau iškeliavo keletas žaisliukų į naujus namučius ir labai laukiu žinios ar laimingai pasiekė kelionės tikslą, ar tiko ir patiko naująjai šeimininkei. Mat patys savarankiškai autobusu keliavo. Ir, spėju ne šiaip, o greta kaimiškų gėrybių, kurias nedidelių miestelių ir kaimų gyventojai siunčia artimiesiems į Vilnių. Savo svoriu siuntinukas gerokai nustebino autobusų stoties darbuotoją, kuri net nesusilaikė paklaususi – o kodėl toks lengvas :D Ir iš kart prisiminiau vasaros keliones autobusu. Iš pradinio taško pajudama beveik pilnu bagažo skyriumi, pakeliui stabtelima dar keletoje kaimiškų vietovių ir bagažinė pradeda tiesiog braškėti. Labiausiai įsidėmėjau  tokią smulkutę moteriškaitę, kuri Molėtuose autobusan įgrūdo dideeeeelį krepšį (niekaip nesuprantu kaip ji tokį pakėlė), ir būdama įsitikinusi, kad kalba tyliai, tyliai, čia pat į ragelį rėkė „ten bulvučių rasi. Kopūstėliai neseniai užraugti, kotletukų prikepiau“.

Na, o tik įvažiavus į Vilnių kaip iš gausybės rago stotelėse, stotyje pradedamos traukti ir dalinti laukiantiems miestiečiams visos gėrybės – nuo salotų ir bulvių iki stiklainių su marinuotomis gėrybėmis. Pati mačiau kaip prie TEO esančioje stotelėje vyriškis su kostiumu iš vairuotojo atsiiminėjo stiklainį grietinės, dvi dešimtis kiaušinių ir paltį kaimiškų lašinių. Kas lieka neišdalinta pakeliui, keliauja į siuntų skyrių – vairuotojas net suplukęs tempia dėžes ir maišus.

Tai tokie tie neramumai mane kamuoja – ar nenukeliaus žailiukai bulvių maišo suploti ar uogiene išsiteplioję. Tikiuosi viskas bus gerai ir pristatau du keliauninkus: lininį zuikį - puikį ir baisą - pabaisą su užtrauktuku per pilvą bei kišenaite saldainiams sudėti.

P.S. Jei kam teks lankytis Rokiškio autobusų stotyje – rekomeduoju užsukti į viešąjį WC. Senus laikus prisiminti. Kai pirmą kart, po ilgos kelionės autobusu, ten įėjau, iškart moviau lauk ir pradėjau dairytis. Netoliese stovėjęs garbaus amžiaus alaus mėgėjas tiesiog konstatavo – „Krūmų dairaisi? Geriausia – ten“. :D