Kai atsargos ant galvos krenta

           Rūkuose ir ūkuose mes šiandien. Namuose garų tumulai – alus verdamas. Šilta ir kvepia :D Tik vienas trūkumas – dėžių tinkamai nufotografuoti niekaip nepavyksta. Lentynose sudėjus – tamsu. Lauke ne ką geriau – prieblanda nesibaigianti. Vis tiek kavą lauke geriu – negaliu atsidžiaugt ramybe ir oro gaivumu :D

            O dėžučių istorija „žiurkėniška“. Prisidžiovinau šiemet kaip niekad daug žolių – maistui gardinti, arbatoms plikyti (oi, šitų negeriu, bet žinau kas mėgsta). Į užsukamus stiklainius sudėjau, pasidžiaugiau kiek daug ir... netelpa. Net ne taip, o iš tiesų NETELPA į spinteles. Laikyti geriausia tamsoje, bet visose lentynose už durelių tų stiklainiukų prikaišiota. Ir tarp lėkščių, ir tarp puodelių. Rasti neįmanoma ir dar ant galvos nukristi grasina. Teko dėželiaut. Pradžioj idėja buvo ant kiekvienos dar ir po prieskonio lapelį išsiuvinėt, elegancijos šiek tiek pridėt. Bet kai stiklainis su raudonėliais guzą ant pakaušio įtaisė supratau, kad ne laikas dabar siuvinėjimams. Reik dėžių, kad atvirose lentynose gražiai rikiuoti galėčiau. Nors apie spintelę, tik prieskoniams skirtą dar kartais pasvajoju... 

            Kol kas trys. Reik dar bent dešimt....:D Dar ir su įvairiais dangtelių variantais pažaidžiau. Jei kažkieno virtuvėje panašios bėdos – rekomenduoju. Geras dalykas :D

Grįįįįžžžooom

Kartais pertraukos tik į gerą – sužinai, kad yra žmonių kuriems rūpi ir įdomu. Labai ačiū visiems, kurie teiravosi kas gi nutiko ir kodėl taip tylu tinklaraštyje. Ištiko didysis darbymetis mieste. Dvi savaites ritmu žadintuvas-lėkimas-Mokos vedžiojimas-lova gyvenau. Jėgų net el.paštus dažnai tikrinti nebuvo. Ir koks džiaugsmas kai pagaliau, pagaliau galimybė atgal vienkiemin grįžti atsirado. Tamsoje atsibeldėm ir net šalta troba, ūkuose ir tamsoje paskendus, tokia sava ir pasiilgta atrodė. Pirmą kartą mes taip ilgai čia nebuvom. Moka dar penketui kilometrų iki vienkiemio likus automobilyje pradėjo džiaugsmo serenadas traukti. Ir čia tamsoje, kai šunė ne taip gerai orientuojasi. Jei dieną būtumėm spėję tai net nebandau įsivaizduoti kiek kilometrų dainų būtumėm klausę.. gal trisdešimt? Skiria, įsidėmi šunys kelius ir vietas. Tikrai, tikrai :D

                      Atbildėjom visus darbus, rakandus susikrovę. Tiek, kad iki stogo užkištas automobilis, tik Mokai vietelė liko. Mat nusiteikiau be rimto reikalo ilgesniam laikui niekur nevažiuot. Dirbsiu čia :D Vakar teko važiuot maisto atsargomis apsirūpinti, namus prišildyti ir pagaliau.... Šiandien ryte kavą gėriau lauke. Ne į automobilių aikštelę žiūrėdama, o į ūkuose paskendusią pamiškę. Susidariau savaitės darbų sąrašą ir jis pasirodė labai jau rimtas, sunkiai įveikiamas. Nuotaikai pataisyt išlėkiau laukan padirbėt – grįžus viskas gražiau atrodo. Dar liko abejonių ar ne per daug užsigriebiau tai nužingsniavom su Moka pasivaikščiot. Vat grįžus sąrašas tikrai geras atrodo. Toks teisingas – tinginiaut neleidžiantis, bet įveikiamas. Vykdau akciją – nors vienas laisvadienis per savaitę. Nežinau tik ar pavyks, mat vis norisi dar ir daugiau, o vieną dieną supranti, kad... net iš lovos išlipti sunku ir nieko nesinori. Reik kažkaip protingą darbo-poilsio ritmą palaikyt. Dabar tokia nuostabi ramybė vienkiemyje. Tik dirbk ir mėgaukis gamta :D

Pasiilgau žaislų, veltinių ir skiautinių. Ir maisto :D Ne tik naminio, bet kaimiško naminio. Ant dujinės viryklės gaminti troškiniai ne tokie skanūs kaip iš ant krosnies tupėjusio katiliuko. Kai lėtai, lėtai troškinasi ir kartu namus šildo. O kur dar visokie bulviniai švilpikai (dzūkiškai juos šiuškėmis vadinom :D), kukorai – kepti ir ant krosnies troškinti. Seilės renkasi.  Į rimtų darbų sąrašą neįtraukta bet jau žinau kur dalis mano laiko pražus – virtuvėje :D Šiemet tiek visokiausių prieskonių prisidžiovinau, kad vėl galėsiu raganaut virš puodų :D

                      Tai man sunku be vienkiemio. O jame ir be mūsų gyvenimas verda. Kompostinės peliukai snukučius iškišę žmonių visai nebijo ir iš smalsumo patys man po kojom šmirinėja. Kas gi čia pas juos lankosi, a? Kas palėpėje gyvena žinoti nenoriu :D Kaip ir to ką Moka tamsoje po sodą vaikosi. Akys tai žiba įvairiame aukštyje :D

                      Dabar šunė lauke sėdi, aplinką stebi, grynu oru kvėpuoja ir atsisako eiti į vidų. O aš supratau, kad ši pertrauka labai į sveikatą. Normaliai gulasi idėjos ką, kaip ir kodėl galima dirbti vienkiemyje, kad blaškytis nereiktų. Net ir verslumo neturint, veiklų idėjos gimsta. Kai labai, labai nori, įmanoma, ar ne?

Medžioklės sezonas

Medžioklė įsibėgėjo – nuodus dėliojam ir spąstus spendžiam. Niekas, o niekas, neperspėjo kaip ten rudenį vienkiemiuose būna :D O būna taip – orams atšalus iš laukų graužikai traukia šilumos, žiemojimo vietų ieškot. Net neslėpsiu – bijau aš jų. Ir naktimis labai įdėmiai klausau ar dar nepateko koks vidun. Tfu, tfu, tfu ir dar beldžiu į medį, kol kas tik negyvenamose patalpose. Bet kovojam. Net Moka turėjo progą didvyriškai pasižymėti. Tiesa, džiaugsmo gal mažoka – buvom tikri, kad bent žiurkės neužklysta, bet klydom... viena iš spąstų išsilaisvino. Šunė ją už čiuprynos čiupo, purtydama po lauką nešiojo. R dar padėjo ją pribaigt. Vat, koks drąsus mūsų šuo :D Apie save to nepasakyčiau. Beje, pernai tokiu metu, skaičiavau - per mėnesį nuodams ir spąstų atnaujinimui išleidome daugiau pinigų nei Mokos maistui. Vat kiek visko reikia išmaitinti :D Tiesa, praėjusiais metais kova ir truko apie mėnesį. Iki kitų metų buvau ir pamiršusi tuos baubus. Matyt kas nugalabytas buvo, o kas ir šiaip susiprato, kad mūsų namai yra tik mūsų ir nėra ko čia landžiot. Tikiuosi, labai tikiuosi, šiemet greičiau ji baigsis. Kluoną su šienu jiems paliekam.

Turim ir daugiau medžioklės pagalbininkų. Lapiukas-paaugliukas visai rimtai buvo kluone įstrigęs. Bijojo išeit, teko visiems namie sėdėt, kol vargšas įsidrąsins. Dar keletą kartų tikrai matėm ir esu tikra, kad tamsiai vakarais, kuomet mes namuose, jis aplinkui medžioja. Peles ir kitus gyvius gaudo. Ir žebenkštis užklysta. Tik... Zigmo nesimato. Labai, labai gaila... O gal vakarais ateina... Tik aš jau bijau dubenėlius su maistu palikinėti kai nežinia kas juos tuština. Kai kurių gyvių tikrai nesinori maitinti.

Ruduo toks metas kai nusižengiu saviems principams. Nors Mokai nuolat lašinami lašiukai, kad tik apsisaugoti nuo blusų, erkių ir pan. vis tiek sunerimstu jei šuo kasosi. Nors kaip tos blusos atrodo nelabai žinau, bet tikrai nemėgtu jei kas kandžiojasi. Patirtimi vienkiemyje besiremdama šiandien visus namus iššveičiau su cheminiais valikliais. Grindis, medines lubas, baldus ir pan. Iki devynių prakaitų ir akių ašarojimo plušau. Tikrai, tikrai toks dalykas apsaugo, o kokiam vabaliukui patekus, ir sunaikina nuo nepageidaujamų svečių. Pirmais metais aš stebėjausi kai kaimiečiai sakydavo, jog tuo metu kuomet iš laukų pelės pradeda kraustytis, jos dar ir blusų atnešti gali. Arba pats iš malkinės ar kitų ūkinių patalpų ant klešnių į trobą atgabensi. Man taip baisiai skambėjo ta realybė. Toks apsileidimas atrodė... Tiesa tokia ir tiek. Rizika yra. Ir pernai mane tikrai kažkas buvo pradėję kramtyt. Vos ryto sulaukus viską šveičiau, skalbiau ir kaitinau. Šiemet nebelaukiu, apsidraudžiu. Ir namai švarūs, ir man ramiau :D

Vakarais lauke nejaukumas kartais kankina kai šuo tamsoje kažką vaikosi. Nors nepasakyčiau, kad mieste vėlų vakarą neapšviestuose miškeliuose  šunį vedžiojant labai smagu :D O šiandien dar antraštę, primenančią, kad tuoj ir laikrodžius persukt reikės, mačiau. Tai kada gi jau taaamsu bus, a? Tuoj sniego laukti pradėsiu :D Dabar pats didžiausias siaubas – sulaukiau pirmojo Kalėdinės dovanos užsakymo. Net savo ausimis nepatikėjau, man gi žiema dar už jūrų, marių ir šimto kalnų atrodo. Užsakymais tai aš labai džiaugiuosi ir visus metus laukiu. Bet netikėtumas vis tiek milžiniškas, net pasitikslinau ar gerai nugirdau :D Dar rudens grožiu mėgaujuosi, o čia jau Kalėdų senelio maišo kontūrai šmėžuoja. Ar gi nebaisu?