Grįįįįžžžooom

Kartais pertraukos tik į gerą – sužinai, kad yra žmonių kuriems rūpi ir įdomu. Labai ačiū visiems, kurie teiravosi kas gi nutiko ir kodėl taip tylu tinklaraštyje. Ištiko didysis darbymetis mieste. Dvi savaites ritmu žadintuvas-lėkimas-Mokos vedžiojimas-lova gyvenau. Jėgų net el.paštus dažnai tikrinti nebuvo. Ir koks džiaugsmas kai pagaliau, pagaliau galimybė atgal vienkiemin grįžti atsirado. Tamsoje atsibeldėm ir net šalta troba, ūkuose ir tamsoje paskendus, tokia sava ir pasiilgta atrodė. Pirmą kartą mes taip ilgai čia nebuvom. Moka dar penketui kilometrų iki vienkiemio likus automobilyje pradėjo džiaugsmo serenadas traukti. Ir čia tamsoje, kai šunė ne taip gerai orientuojasi. Jei dieną būtumėm spėję tai net nebandau įsivaizduoti kiek kilometrų dainų būtumėm klausę.. gal trisdešimt? Skiria, įsidėmi šunys kelius ir vietas. Tikrai, tikrai :D

                      Atbildėjom visus darbus, rakandus susikrovę. Tiek, kad iki stogo užkištas automobilis, tik Mokai vietelė liko. Mat nusiteikiau be rimto reikalo ilgesniam laikui niekur nevažiuot. Dirbsiu čia :D Vakar teko važiuot maisto atsargomis apsirūpinti, namus prišildyti ir pagaliau.... Šiandien ryte kavą gėriau lauke. Ne į automobilių aikštelę žiūrėdama, o į ūkuose paskendusią pamiškę. Susidariau savaitės darbų sąrašą ir jis pasirodė labai jau rimtas, sunkiai įveikiamas. Nuotaikai pataisyt išlėkiau laukan padirbėt – grįžus viskas gražiau atrodo. Dar liko abejonių ar ne per daug užsigriebiau tai nužingsniavom su Moka pasivaikščiot. Vat grįžus sąrašas tikrai geras atrodo. Toks teisingas – tinginiaut neleidžiantis, bet įveikiamas. Vykdau akciją – nors vienas laisvadienis per savaitę. Nežinau tik ar pavyks, mat vis norisi dar ir daugiau, o vieną dieną supranti, kad... net iš lovos išlipti sunku ir nieko nesinori. Reik kažkaip protingą darbo-poilsio ritmą palaikyt. Dabar tokia nuostabi ramybė vienkiemyje. Tik dirbk ir mėgaukis gamta :D

Pasiilgau žaislų, veltinių ir skiautinių. Ir maisto :D Ne tik naminio, bet kaimiško naminio. Ant dujinės viryklės gaminti troškiniai ne tokie skanūs kaip iš ant krosnies tupėjusio katiliuko. Kai lėtai, lėtai troškinasi ir kartu namus šildo. O kur dar visokie bulviniai švilpikai (dzūkiškai juos šiuškėmis vadinom :D), kukorai – kepti ir ant krosnies troškinti. Seilės renkasi.  Į rimtų darbų sąrašą neįtraukta bet jau žinau kur dalis mano laiko pražus – virtuvėje :D Šiemet tiek visokiausių prieskonių prisidžiovinau, kad vėl galėsiu raganaut virš puodų :D

                      Tai man sunku be vienkiemio. O jame ir be mūsų gyvenimas verda. Kompostinės peliukai snukučius iškišę žmonių visai nebijo ir iš smalsumo patys man po kojom šmirinėja. Kas gi čia pas juos lankosi, a? Kas palėpėje gyvena žinoti nenoriu :D Kaip ir to ką Moka tamsoje po sodą vaikosi. Akys tai žiba įvairiame aukštyje :D

                      Dabar šunė lauke sėdi, aplinką stebi, grynu oru kvėpuoja ir atsisako eiti į vidų. O aš supratau, kad ši pertrauka labai į sveikatą. Normaliai gulasi idėjos ką, kaip ir kodėl galima dirbti vienkiemyje, kad blaškytis nereiktų. Net ir verslumo neturint, veiklų idėjos gimsta. Kai labai, labai nori, įmanoma, ar ne?