Medžioklės sezonas

Medžioklė įsibėgėjo – nuodus dėliojam ir spąstus spendžiam. Niekas, o niekas, neperspėjo kaip ten rudenį vienkiemiuose būna :D O būna taip – orams atšalus iš laukų graužikai traukia šilumos, žiemojimo vietų ieškot. Net neslėpsiu – bijau aš jų. Ir naktimis labai įdėmiai klausau ar dar nepateko koks vidun. Tfu, tfu, tfu ir dar beldžiu į medį, kol kas tik negyvenamose patalpose. Bet kovojam. Net Moka turėjo progą didvyriškai pasižymėti. Tiesa, džiaugsmo gal mažoka – buvom tikri, kad bent žiurkės neužklysta, bet klydom... viena iš spąstų išsilaisvino. Šunė ją už čiuprynos čiupo, purtydama po lauką nešiojo. R dar padėjo ją pribaigt. Vat, koks drąsus mūsų šuo :D Apie save to nepasakyčiau. Beje, pernai tokiu metu, skaičiavau - per mėnesį nuodams ir spąstų atnaujinimui išleidome daugiau pinigų nei Mokos maistui. Vat kiek visko reikia išmaitinti :D Tiesa, praėjusiais metais kova ir truko apie mėnesį. Iki kitų metų buvau ir pamiršusi tuos baubus. Matyt kas nugalabytas buvo, o kas ir šiaip susiprato, kad mūsų namai yra tik mūsų ir nėra ko čia landžiot. Tikiuosi, labai tikiuosi, šiemet greičiau ji baigsis. Kluoną su šienu jiems paliekam.

Turim ir daugiau medžioklės pagalbininkų. Lapiukas-paaugliukas visai rimtai buvo kluone įstrigęs. Bijojo išeit, teko visiems namie sėdėt, kol vargšas įsidrąsins. Dar keletą kartų tikrai matėm ir esu tikra, kad tamsiai vakarais, kuomet mes namuose, jis aplinkui medžioja. Peles ir kitus gyvius gaudo. Ir žebenkštis užklysta. Tik... Zigmo nesimato. Labai, labai gaila... O gal vakarais ateina... Tik aš jau bijau dubenėlius su maistu palikinėti kai nežinia kas juos tuština. Kai kurių gyvių tikrai nesinori maitinti.

Ruduo toks metas kai nusižengiu saviems principams. Nors Mokai nuolat lašinami lašiukai, kad tik apsisaugoti nuo blusų, erkių ir pan. vis tiek sunerimstu jei šuo kasosi. Nors kaip tos blusos atrodo nelabai žinau, bet tikrai nemėgtu jei kas kandžiojasi. Patirtimi vienkiemyje besiremdama šiandien visus namus iššveičiau su cheminiais valikliais. Grindis, medines lubas, baldus ir pan. Iki devynių prakaitų ir akių ašarojimo plušau. Tikrai, tikrai toks dalykas apsaugo, o kokiam vabaliukui patekus, ir sunaikina nuo nepageidaujamų svečių. Pirmais metais aš stebėjausi kai kaimiečiai sakydavo, jog tuo metu kuomet iš laukų pelės pradeda kraustytis, jos dar ir blusų atnešti gali. Arba pats iš malkinės ar kitų ūkinių patalpų ant klešnių į trobą atgabensi. Man taip baisiai skambėjo ta realybė. Toks apsileidimas atrodė... Tiesa tokia ir tiek. Rizika yra. Ir pernai mane tikrai kažkas buvo pradėję kramtyt. Vos ryto sulaukus viską šveičiau, skalbiau ir kaitinau. Šiemet nebelaukiu, apsidraudžiu. Ir namai švarūs, ir man ramiau :D

Vakarais lauke nejaukumas kartais kankina kai šuo tamsoje kažką vaikosi. Nors nepasakyčiau, kad mieste vėlų vakarą neapšviestuose miškeliuose  šunį vedžiojant labai smagu :D O šiandien dar antraštę, primenančią, kad tuoj ir laikrodžius persukt reikės, mačiau. Tai kada gi jau taaamsu bus, a? Tuoj sniego laukti pradėsiu :D Dabar pats didžiausias siaubas – sulaukiau pirmojo Kalėdinės dovanos užsakymo. Net savo ausimis nepatikėjau, man gi žiema dar už jūrų, marių ir šimto kalnų atrodo. Užsakymais tai aš labai džiaugiuosi ir visus metus laukiu. Bet netikėtumas vis tiek milžiniškas, net pasitikslinau ar gerai nugirdau :D Dar rudens grožiu mėgaujuosi, o čia jau Kalėdų senelio maišo kontūrai šmėžuoja. Ar gi nebaisu?