Kasdienybė ir terapija

Oi, kad jau užpuolę mane buvo... net pačiai dabar juokinga, kad taip jautriai ir baisiai reagavau. O istorija paprasta – iki šiol per gyvenimą jei ne valso ar maršo žingsniu tai pasišokinėdama tikrai liuoksėjau. Čia apie plaukuoseną kalbant :D Ataugo kudlos – nukirpo kirpykloje ir iki kito karto. O šį kartą... nusižengiau savo, per gyvenimą išbandytiems, kirpyklų vertinimo principams. Jei miestukas mažesnis – apsidairai aplink. Dažniausiai šukuosenos tokios – mokytoja, melžėja ir merginos juodai dažytais plaukais. Tada eiti kirptis neverta. Užeini kirpyklon ir žvilgteli į kirpėją. Dažnai bėgt kuo toliau norisi :D O vat ir nepaklausiau nuojautos, nepabėgau. Rezultatas – lizdas „a la kaimo mokytoja“ ant galvos. Tai pirmą kartą gyvenime taip užsipergyvenau dėl savo ševeliūros. Tarsi įdomesnių dalykų nebūtų :D Bet vis tiek... darbingumas labai ne koks buvo. Dabar visokiausių skrybėlių dairausi, rengiuos elegantiška tapti. Jei rimtai tai skrybėlėms visą laiką silpnybę jaučiau. Bet nei vienos kol kas neturiu. Vis atrodydavo, kad jos ir elgesio, ir aprangos, ir net gyvenimo būdo elegantiško bei rafinuoto reikalauja. Nors... gi skirtingos būna :D Būtinai išbandysiu. Kai rasiu arba pasigaminsiu man patinkančią :D Ataugs kada nors tie plaukai. Net šūkį sugalvojau – „Nėra kaimo kirpėjos, kurios triūso neištaisytų skrybėlė“ :D

O vieną dieną ir dar graužatis prisidėjo. Kai veterinarijos gydytojas gali tik patraukyti pečiais ir pasakyt „Tiesiog senatvė...“ norisi staugti. Bent jau ūbauti tai tikrai. Na kokia čia senatvė, Mokai juk tik aštuoneri. Ech... Ir pažaidžia, ir pakvailioja :D Mes net senus laikus prisiminėm. Kažkada, kai šunei buvo dveji, treji metai abi ruošėmės canicross varžyboms. Taip labai mėgėjiškai, savamoksliškai, bet smagiai. Abiems tiko ta veikla :D Jei kas nesusidūrėte reikalas toks – šuo gauna petnešas ir amortizuojančiu trosu rišamas šeimininkui prie juosmens. Tada smagiai, iš visų jėgų pirmyn žemėlapyje nubraižyta trasa – šuo tempia, o žmogus stengiasi neatsilikt, rėkaudamas kada pasukt ir kur link reikia bėgt. Taip ir nesudalyvavom nei vienose rimtose rungtynėse, o dabar jau ir per vėlu – šunims amžiaus limitas taikomas, o ir jėgos nebe tos.  Bet vat sugalvojau vėl pabėgiot, tiesa jau be diržų. Reziume – Moka primiršo komandas „Kairė“, „Dešinė“, o aš... jau po trijų šimtų metrų plaučius pasiruošusi iškosėti :D Na nebetinkamos mes jau varžyboms :D

Po kirpyklos, veterinaro... viskas man iš rankų krito. Teko imtis terapijos. Laužą kūrenom, kepsniukus lauke kepėm, dar ir savo šių metų vyno buvo proga paragaut. Šiltas vakaras visai lapkričio nepriminė. Ir... padeda tokia terapija, tikrai padeda. Šiandien minčių ir jėgų atsirado. Na, tikrai, ko gi nesidarbuoti ir gyvenimu nesidžiaugt. Kai gali namuose triūsti, pro langą lietumi grožėtis (oi, jo tikrai jau ir pasiilgus buvau), spragsinčių malkų klausyti. Vis gi gyvenimas gražus. Man rašant Moka kažką gero sapnuoja. Net šypsosi per miegus. Taip, taip. Šunys moka šypsotis. Ir akį pamerkti. Ir prajuokint. Ai, viską jie moka ;D

Dėžutės ir veltiniai vis gimsta. Tik rodyt kol kas negaliu – dovanos, siurprizai ir panašūs dalykai.

Kai atsargos ant galvos krenta

           Rūkuose ir ūkuose mes šiandien. Namuose garų tumulai – alus verdamas. Šilta ir kvepia :D Tik vienas trūkumas – dėžių tinkamai nufotografuoti niekaip nepavyksta. Lentynose sudėjus – tamsu. Lauke ne ką geriau – prieblanda nesibaigianti. Vis tiek kavą lauke geriu – negaliu atsidžiaugt ramybe ir oro gaivumu :D

            O dėžučių istorija „žiurkėniška“. Prisidžiovinau šiemet kaip niekad daug žolių – maistui gardinti, arbatoms plikyti (oi, šitų negeriu, bet žinau kas mėgsta). Į užsukamus stiklainius sudėjau, pasidžiaugiau kiek daug ir... netelpa. Net ne taip, o iš tiesų NETELPA į spinteles. Laikyti geriausia tamsoje, bet visose lentynose už durelių tų stiklainiukų prikaišiota. Ir tarp lėkščių, ir tarp puodelių. Rasti neįmanoma ir dar ant galvos nukristi grasina. Teko dėželiaut. Pradžioj idėja buvo ant kiekvienos dar ir po prieskonio lapelį išsiuvinėt, elegancijos šiek tiek pridėt. Bet kai stiklainis su raudonėliais guzą ant pakaušio įtaisė supratau, kad ne laikas dabar siuvinėjimams. Reik dėžių, kad atvirose lentynose gražiai rikiuoti galėčiau. Nors apie spintelę, tik prieskoniams skirtą dar kartais pasvajoju... 

            Kol kas trys. Reik dar bent dešimt....:D Dar ir su įvairiais dangtelių variantais pažaidžiau. Jei kažkieno virtuvėje panašios bėdos – rekomenduoju. Geras dalykas :D

Grįįįįžžžooom

Kartais pertraukos tik į gerą – sužinai, kad yra žmonių kuriems rūpi ir įdomu. Labai ačiū visiems, kurie teiravosi kas gi nutiko ir kodėl taip tylu tinklaraštyje. Ištiko didysis darbymetis mieste. Dvi savaites ritmu žadintuvas-lėkimas-Mokos vedžiojimas-lova gyvenau. Jėgų net el.paštus dažnai tikrinti nebuvo. Ir koks džiaugsmas kai pagaliau, pagaliau galimybė atgal vienkiemin grįžti atsirado. Tamsoje atsibeldėm ir net šalta troba, ūkuose ir tamsoje paskendus, tokia sava ir pasiilgta atrodė. Pirmą kartą mes taip ilgai čia nebuvom. Moka dar penketui kilometrų iki vienkiemio likus automobilyje pradėjo džiaugsmo serenadas traukti. Ir čia tamsoje, kai šunė ne taip gerai orientuojasi. Jei dieną būtumėm spėję tai net nebandau įsivaizduoti kiek kilometrų dainų būtumėm klausę.. gal trisdešimt? Skiria, įsidėmi šunys kelius ir vietas. Tikrai, tikrai :D

                      Atbildėjom visus darbus, rakandus susikrovę. Tiek, kad iki stogo užkištas automobilis, tik Mokai vietelė liko. Mat nusiteikiau be rimto reikalo ilgesniam laikui niekur nevažiuot. Dirbsiu čia :D Vakar teko važiuot maisto atsargomis apsirūpinti, namus prišildyti ir pagaliau.... Šiandien ryte kavą gėriau lauke. Ne į automobilių aikštelę žiūrėdama, o į ūkuose paskendusią pamiškę. Susidariau savaitės darbų sąrašą ir jis pasirodė labai jau rimtas, sunkiai įveikiamas. Nuotaikai pataisyt išlėkiau laukan padirbėt – grįžus viskas gražiau atrodo. Dar liko abejonių ar ne per daug užsigriebiau tai nužingsniavom su Moka pasivaikščiot. Vat grįžus sąrašas tikrai geras atrodo. Toks teisingas – tinginiaut neleidžiantis, bet įveikiamas. Vykdau akciją – nors vienas laisvadienis per savaitę. Nežinau tik ar pavyks, mat vis norisi dar ir daugiau, o vieną dieną supranti, kad... net iš lovos išlipti sunku ir nieko nesinori. Reik kažkaip protingą darbo-poilsio ritmą palaikyt. Dabar tokia nuostabi ramybė vienkiemyje. Tik dirbk ir mėgaukis gamta :D

Pasiilgau žaislų, veltinių ir skiautinių. Ir maisto :D Ne tik naminio, bet kaimiško naminio. Ant dujinės viryklės gaminti troškiniai ne tokie skanūs kaip iš ant krosnies tupėjusio katiliuko. Kai lėtai, lėtai troškinasi ir kartu namus šildo. O kur dar visokie bulviniai švilpikai (dzūkiškai juos šiuškėmis vadinom :D), kukorai – kepti ir ant krosnies troškinti. Seilės renkasi.  Į rimtų darbų sąrašą neįtraukta bet jau žinau kur dalis mano laiko pražus – virtuvėje :D Šiemet tiek visokiausių prieskonių prisidžiovinau, kad vėl galėsiu raganaut virš puodų :D

                      Tai man sunku be vienkiemio. O jame ir be mūsų gyvenimas verda. Kompostinės peliukai snukučius iškišę žmonių visai nebijo ir iš smalsumo patys man po kojom šmirinėja. Kas gi čia pas juos lankosi, a? Kas palėpėje gyvena žinoti nenoriu :D Kaip ir to ką Moka tamsoje po sodą vaikosi. Akys tai žiba įvairiame aukštyje :D

                      Dabar šunė lauke sėdi, aplinką stebi, grynu oru kvėpuoja ir atsisako eiti į vidų. O aš supratau, kad ši pertrauka labai į sveikatą. Normaliai gulasi idėjos ką, kaip ir kodėl galima dirbti vienkiemyje, kad blaškytis nereiktų. Net ir verslumo neturint, veiklų idėjos gimsta. Kai labai, labai nori, įmanoma, ar ne?